Piešiniai brangiausiems

Šiandien, nudūmusi pasiimti iš darželio Mykolo, randu „išdžiautus” grupės piešinius.

Nelabai ieškodama saviškio-nes kol kas pamokėlių metu mano žmogus užėmęs garbingas „STEBĖTOJO, ne dalyvio POZICIJAS”- išpučiu akis- visų vaikų kabo po 1- o MYKOLO 2 PIEŠINIAI.

Taip bestovint- išgirstu Mokytojos balsą:

– Šiandien dailės pamokos metu kalbėjome apie brangiausius žmones,- pasakoja Ji,-

su vaikais aptarėm- kas galėtų būti pati geriausia dovana jiems. Galop nusprendėm, kad ranka pieštas atvirukas-tam, kurį myli- yra gražiausia, ką galima padovanoti.

Mykolas atidžiai visko klausė.

Ir kai atėjo laikas piešti- jis pirmą kart prisijungė prie pamokos.

Čiupo pieštuką ir DU POPIERIAUS LAPELIUS.

-Kai pakliausiau, ar jis nori nupiešti du atvirukus?,- tęsė Mokytoja,- Mykolas kuo rimčiausiai atsakė:

-TAIP, „sysytei” PA i „bolei” DO.
Aut.p. sesytei Patricijai ir broliui Dominykui.

Beklausant pajutau, kad akyse tvenkiasi ašarų užtvankos.

Gal dėl jautrių savaičių.

Gal dėl skystų nervų.

Gal dėl visko kartu sudėjus.

Bet žinia, kad dar trijų neturinčiam žmogui sesė su broliu yra BRANGIAUSIA, ką jis turi – man pasirodė labai jautru.

Bala nematę, kad šįkart tarp išrinktųjų nebuvo nei manęs, nei Tėtušio.

Už juos.

Tokius mažus. Ir tokius mielus.

„Nekarūnuota”,
Motušė