Dūksta

Su Mykolu prigulam savaitgalinio pietų miegelio.
Tradiciškai imu į rankas knygą, kurios vos iš jų neišmetu išgirdus 4-mečio klausimą:
-Mam, o kai as uzmiegu, jūs su teciu dūkstat?
Mano akys pasidaro kukuliškesnės už Mykolo. Mintys ima „banguotis” , bet „ačiū die”, labai greit jis tikslina savo klausimą.
-Mam, as noliu (noriu), kad man padainuotum tą dainą, kur vaikams leikia (reikia) eit miegot, kad tėveliai padūktų, zinai?- išlindęs is po kaldrytės aiškina.
Akimirkai kakton susimeta bangelės, o mintys „susibanguoja”- kokia gi čia tokios tematikos daina bus nugirsta?????
Bet minčių sūpynėms labai jau įsisupt neleidžia patikslinimas, pasiekiantis mane niūniavimu Keistuolių teatro daina,
apie vaikus, kuriems užmigus jų tėveliai DŪKSTA.
„Kai tik vaikelis liūlia liūlia,
Nereikia supti jo ilgai,
Ar saulė šypsos, ar mėnulis?
Mes galim dūkt ir šėlt linksmai.”
Į sapnus palydžiu su dainuška apie „užmigusius vaikelius ir dūkstančius tėvelius”.
O blakstienų užuolaidoms nusileidus, dar ilgai pati šypsaus, kol galop prisijungiu
„bistrų” savaičių nuovargio išmiegojimui ir aš.
Šalia nuoširdžių minčių autoriaus.
V.