Pirmadienis.

Pirmadienis.

Netikėtai „stuktelėjęs” +27 Vasaros atostogėlių jausmu.
Ištuštėjusiuose namuose akis kliūna už skrybelės ir spintelėje „pamigdytų žiemos miegu” purškaliukų nuo saulės.
Dar žinau, kur padėta deginimuisi skirta maudymkė.
Bet.
Darbo diena.
Iš kampo moja žydraekranis, teoriškai nebylus, bet šiandien kažko labai garsiai ausyse „ūžaujantis”:
– Viktoryt, nepabaigti tavo Vasarytės apraaaaašymai. Prašau sėstis prie stalo…
Čiumpu užuolaidą už skverno
Užtraukiu, kad akys nematytų „už lango” net padalkas pasikėlus trypiančių „+dvam septynių”.
Sėdu. Susikaupiu.
Rašau net nesidairydama į šonus.
Rodos išvysčiusi naują klavišų maigymo rekordą.
Ir galop padėjusi riebų tašką, lekiu atitraukt užuolaidos ir „čekint”, ar dar nepraėjo „getting tan o’clock”.
Akimirksniu atsiduriu „šezlonge”.
„Išsimaudau” iš žiemos miego skubiai pažadintuose aliejukuose.
Šlepteliu ant galvos skrybėlę ir jau įnėrus į maudymkę lekiu „į kitokią pietų pertrauką”.
Įsitaisau ir iš to gero jausmo sukuriu planą- kaip rašysiu „Vasarytės jausmo ELEMENTORIŲ” ir dovanosiu kiekvienai Vasarytės|26 pirkėjai.
Magaryčių pridedu „desertą”- nejučia „susivoliojusią” mintyse išvadą:
Koks beprotiškai fantastiškas mano darbas.
Nors ne visada taip galvoju.
Prisipažinsiu, kad
Kartais „pakeiksnoju” jį už tai, kad „priešužmigiminėse” stadijose, jis man bado „dar pagalvok apie tą ir aną adatėlėm”,
žnybia „dar nepadaryta vavatas” žnaibuliu….
o šiandien jį giriu iki žydro dangaus ir atgalios desertiniais žodžiais, kad pietų pertraukas galiu leist vitamino „d” voniose, su maudymke ir skrybėlaite, bei palaikyt kompaniją netikėtai atbildėjusiai Vasarytei.
Sako ryt vėl bus Pavasaris.
Įsimylėjau savo darbą iš naujo.

Linkėjimai iš „Nekaloringais gyvenimo saldumynais” pagardintos popietės,

V.