Apie savaime (ne)suprantamus

Jau daug daug metų viskas taip pat.

Man lėtai bestumiant pilnai pakrautą (ypač daržovėmis ir dar šiltu maistu) automobilį „atbulinka” iš kiemo
viena akim žiūriu, kad nieko „nenuversčiau”, o kita- stebiu Juos –
visada ranka be žodžių laiminančią Mamą ir Močiutę ir staigiu judesiu prie smilkinio delną priglaudžiantį Tėtį ir Senelį, kuris visą gyvenimą besisukdamas tarp kareivių – atsisveikina „atiduodamas pagarbą”.

Taip bežvairuodama visada pergyvenu, kad nenuversčiau tų siaurų savo vaikystės namų vartelių, nes gerklėje visada būna kartoka –
kad po savaitės nerūpestingumo NAMIE, pas Mamą – vėl grįžtu į bistra pasiutpolke besisukančią kasdienybę.

Lyg iš užuovėjos į vėją.

Nuvažiuodama papypsinu ir nulydžius juos akimis, kurios jau neatskaičiuojamai daug metų nuseka tuo pačiu besąlygiško rūpesčio žvilgsniu:
„Parašyk, kai nuvažiuosi”.

O man ir vėl suspaudžia širdį, kad išvykstu iš „Panama labai graži” pasakos, kur iš mano akių horizonto nedelsiant išnyksta du pagrindiniai jos veikėjai – Meškiukas ir Tigriukas (Mama ir Tėtis).

Ir jų jauki paupio trobelė, kurioje visada kvepia naminiu maistu ir darže užaugintomis daržovėmis.

Vairuojant Panevėžys-Vilnius autostrada turiu į valias laiko pagalvot, kaip gera turėti JUOS.

Namus į kuriuos galima sugrįžti ir žmones, kurie tavęs visada labai laukia.

Ar skaitėt knygą „Panama labai graži”?

Aš ją skaičiau dukart.
Vieną kartą vaikystėje, antrą – visai neseniai.

Pirmą kartą skaičiau ją, kaip pasaką apie du draugus, antrąjį – kaip nuostabiai gražų pasakojimą apie NAMUS.

Sukioju vairą tuos 150 km ir galvoju, kad kai esi vaikas, knygas skaitai neieškodamas gilesnių prasmių.

Besąlygiška tėvų meilė – yra savaime suprantamas dalykas.

Stogas virš galvos. Jaukumas ir ramybė visuose namų kampuose – yra reguliaru.

Maistas ir kiekvienas gardesnis kąsnis, skirtas mums – vertas statuso „taip ir ne kitaip”.

Nes vaikišku suvokimu – kitaip būti negali.

Paskui užaugi.

Iš tų jaukių, naminiu maistu ir besąlygiška meile kvepiančių namų – išvyksti ieškoti „Panamų”.

Ir tik tada – kelionėje link savo brandos supranti – kad NIEKO SAVAIME SUPRANTAMO IR „LYGIAI TAIP yra IR VISUR KITUR” tavo vaikystėje nebuvo.

Viskas, ką priėmei, kaip savaime suprantama – stebuklingai ima ir įgyja prasmę.

Ir meilė.

Ir šiluma.

Ir nesuvaidintas, besąlygiškas laukimas, kada tu sugrįši.

Ir žvilgsnis.

Ir apkabinimas.

Ir rūpestis – kad tik tau pasisektų.

Nesimėto. Nepasisemia. Neatsiranda suplojus delnais.

Ieškok, kiek nori „Panamų”.

Suk ratais ir kvadratais aplink pasaulį.

Patirk. Paragauk. Pačiupinėk.

Bet tai, ką randi grįžęs į tą nedidelį, bet visus sutalpinantį namuką –

Tos akys, kurios tavęs visada nesvietiškai laukia.

Tas naminio maisto kvapas – kuris reiškia – „tu man pats svarbiausias”.

Tas glėbys – kuris visuomet ramina…

Yra pasaka. Iš kurios galima neišaugti.

N i e k a d a .

❤️

Už savas „Panamas”.
Kurios iš savaime suprantamų.
Ima ir tampa neįkainojamai stebuklingomis.
V.