Vaikystės šuo

Vaikystėje man labai reikėjo šuns.

Ne šiaip kokio šunyčio.

Bet Bocmano iš „Varnų salos” arba „Komisaro Rekso”.

Arba bent jau „Lesės”.

Žodžiu „dičkio”.

Kurio kaklą, galima būtų apsikabinti. Kaip žmogaus.

Gyvenome bute.

Todėl Mamos ir Tėčio „kompensacinius” kačiukus ir žiurkiukus labai mylėjau.

Bet tai nebuvo tas pats, kas didelis šuo.

Dabar šunį turime.

Didelį šunį.

Kurio kaklą, kaip žmogaus gali apsikabint.

Kartais suprantu, kad mano kaprizas jo įsigyjimui yra pasivijusi vaikystės svajonė.

Dūsauju dėl kaskart jo plaukais bandančio paspringt siurblio sizifinio darbo.

Vartau akis dėl rodos niekad nesibaigiančios dresūros, kuri suvalgo beveik neturimą laiką ir kartais įtempia paskutinį nervo siūlą.

Kartais pliekiu save už tai, kad šalia ir taip nemenko trijulės iššūkio, turiu nepamiršt veterinarinių vizitų, skiepų,
susitaikyt su karts nuo karto atsitinkančiais „zbitkais”.

Bet.

Kaskart pažiūrėjusi į vaikus.
Kurie auga kartu su juo-
Pamirštu viską.

Ir prisimenu kažkur išgirstą mintį:
Kiekvienas vaikas turi turėti šunį.
Ir mamą.
Kuri leidžia jį laikyti.

V.