Trečiadienio rytui

Žiūriu į jaukiai snaudžiantį mūsų My.
Ir viduje ūžia stiprių šviežių prisiminimų malūnas:
Lygiai prieš savaitę, tokiu metu, stipriau nei įprastai pabučiavusi savo vyresnėlius gerai dienai ir nulydėjusi juos akimis trečiadieniui, išvykau iš namų.
Santariškių kryptim.
Nelijo.
Švietė saulė.
Vilniaus gatvėse „pūpsojo” rytiniai prabudusio miesto „kamščiai”.
Mačiau vyro akis, nuolat žvilgčiojančias į mane su klausimu:
„Gal jau „varyt” autobusų juosta”?
O aš buvau stipriai rami.
Glostydama pėdutėmis ir kumšteliais krutantį pilvą, dairiausi į aplink.
Į skubančius.
Vėluojančius.
Nervingai pirštais barbenančius į vairus.
Pypsinčius.
Geriančius kavą.
„Mynkančius” telefonus.
Besidažančias lūpas automobilių veidrodėlių atspindžius moteris.
Ir žinojau… važiuojam į vieną iš trijų svarbiausių gyvenimo susitikimų.
Lydimi ramybės ir jausmo, kad JAU TUOJ!

Mažais žingsneliais ruošiu Jums pasakojimų „rinkinį” apie mano 9 mėnesius, didįjį susitikimą ir pirmąsias dienas namuose…

V.