Tokiam vakarui…

Rinkis,- sakydavo Diedukas,- gudriai besišypsodamas, – tau rytas ar vakaras?
-Leidžiu tau pirmam pasirinkt,- atsakydavo Močiutė ir abu saldžiai nusijuokdavo.
Ne kartą esu girdėjusi šį judviejų „pokalbį” apie paros metą, „kuomet kuriam reikės numirt”.
Žinot, ką jie rinkdavosi?
Abu rytą.
Nes.
Pasirinkus vakarą, reikštų, kad antram be pirmo teks išgyventi VISĄ DIENĄ.
Ir ta diena bus liūdnoka.
Stovėdama vietoje, kur vieną sykį metuose, sumirksi tūkstančiai žvakelių išėjusiems, bet nepamirštiems.
Akimis sekioju savo Do, įnirtingai bandantį uždengti atsineštas žvakeles.
Girdžiu spragsinčią liepsnelę.
Žvilgsniu glostau ant akmens išraižytus čia palaidotų mano Senelių vardus.
Bet.
Mintimis klaidžioju po apniukusio dangaus platybes.
Ir.
Matau Dieduką su „prispėjusios” vyšnios spalvos megztiniu, tikrinantį sode ar dar „negatavi raust” rudeniniai obuoliai.
ir Močiutę, ryšinčią „kletkuotą” skarelę traukiančią iš petelnės ką tik iškeptą „babką”.
Priešais akis išnyra jų daug gyvenimo matę veidai, išraižyti juoko ir rūpesčio vagelėmis.
Darbų gausos suskirdintos rankos
Ir.
Akys.
Iš kurių visuomet šalia didelio rūpesčio ir meilės, sklisdavo gera nuotaika ir noras papokštauti, švystelėti dienraštyje perskaitytą anekdotą, sudainuoti trumpą dainušką…ir dar kokiu būdu užkurti kartais prigesusią nuotaiką.
Stoviu prie kapo.
Ir šalia liūdesio, kad išėjo.
Gyvena džiaugsmas, kad liko.
Atmintyje.
Ne ligoti ir pavargę.
O.
Besišypsantys. Ir krečiantys pokštus.
Kiekvienais metais tūkstančio žvakučių akivaizdoje aplankantys mus šiltais prisiminimais.
BESIŠYPSANTYS mums iš viršaus.
Už išėjusius.
Bet nepamirštus.
Už mylėjusius.
Ir vis dar mylimus.

V.