Tikros Kalėdos
Šiandien mano galvoje ir namuose tikros Kalėdos.
Ne. Dovanų jokių negavau.
Kalėdų eglutės nepuošiau.
Imbierinių sausainių nekepiau.
Obuolių pyragu namai nekvepia.
Nesnigo.
Šiandien buvo eilinė darbo diena, kurios pietų metu mudu su vyru pagaliau aplankėme šeimą, kuriai šiais metais padarysime Kalėdas geresnes.
Jau prieš porą mėnesių savo paskyroje skelbiausi, kad labai ieškome šeimos, kuriai reikia pagalbos.
Žinote kiek į mano skelbimą atsiliepė?
Apskritas kaip blynas NULIS.
Tiesa, atsiliepė paramos fondai ir organizacijos, kurios siūlėsi paremti juos, o jau jie savo ruožtu paskirstytų pinigus tiems kuriems labiausiai jų reikia. Kažkaip. Esu pagyvenusi sena bjauri „ciotka” ir kartais imu nebetikėt gerumo dalybų tarpininkais. Ir sumomis, kurios tiesiogiai pasiekia adresatus.
Todėl rankų nenuleidau. Prisiminiau savo mokyklos laikų klasiokę, kuri pastaruoju metu daug dirba su nepasiturinčiomis šeimomis. Kai pirmą kartą jai „supypsėjau“ į Fb, ji man nedelsiant atrašė, kad tuojau atsiųs keletą šeimų, iš kurių galėsiu pasirinkt.
-Išsirinkt?
Pasirinkt kam skauda daugiausiai?
Maniau, kad bus labai sunku.
Tačiau tik maniau.
Sunku nebuvo.
Pirmasis skambutis greitai baigėsi, nes kitoje telefono pusėje atsiliepęs energingas gana jaunas moters balsas į klausimą, ko jiems labiausiai trūksta, trumpai drūtai atsakė, kad VISKO.
-VISKO-.
Paklausus, kiek vaikelių turi…gautas atsakymas manyje padėjo tašką, kad surinkti pinigėlių ir atiduoti jai aš negaliu, nes išgirsta informacija mane, kaip mamą išvertė iš širdies kraštų.
-Turiu 3. Vienas auga su manimi, o du- su tėčiu,- tačiau kadangi ten nuolat girtaujama, tai dažniausiai jie ateina čia,- nelabai patenkintu balsu pasakė ji. Tai realiai 3.
———
Mama išdėliojusi savo vaikus į skirtingas lentynėles?
Du palikusi ten, kur girtaujama?
Perkošiu per savo prizmę ir suprantu, kad aš jeigu net gyvenčiau palapinėje po belapiu medžiu…. visi mano turimi vaikai gyventų kartu.
Nediskutuotinai.
Antrojo numerio kuriuo paskambinau kitame gale atsiliepė kitoks balsas. Moteris po patirto insulto sunkiai kalbėjo. Todėl buvo kiek keblu suprasti, ką ji sako.
Sutarėm susitikti.
Šiandien susitikome.
Prieš metus patyrusi insultą moteris sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Kartu su ja gyvena 11-tokas Jos sūnus.
Kuris prieš metus turėjo per naktį suaugti ir tapti šeimos galva.
Šeimos pajamos- mamos neįgalumo pašalpa, kuri šiai dienai dėl kažkokios pasibaigusios pažymos vėluoja.
Labiausiai norėjosi kalbinti paauglį vaikiną, kuriam…anot jo – nieko netrūksta. Labiausiai širdį slegia tik antstoliai, kurie jaunoje galvoje nuolat ūžia dėl „zuikiu“ važiuotos kelionės, peraugusios šiai dienai į 50 Eur skolą.
Daugiau viskas- smulkmena.
-Batai?
-Dar išsiversiu.
-Striukė?
-Gal dar išvaikščiosiu su sena.
Radom šeimą namuose.
Mama daugiau niekur ir neišeina. O per anksti suaugusiu priverstas tapti vaikinas…šiandien mokykloje nebuvo, nes peršalo.
-Ar turite vaistų?- klausiu.
-Taip ir baksteli į „paracetamolio“ lapelį.
-O gal kažkokių rimtesnių reiktų?
Papurto galvą, kad ne…nebūtina.
O ką gi reikės… jeigu kišenėje turi 5 Eur.
5 Eur.
Išdūliname su vyru atgal į darbą be žodžių. Jauname naujo pažįstamojo delne suspaudę pinigėlių sočiai vakarienei ir geresniam rytojui.
…Pažadame grįžti.
Po mūsų butikėlio „Kalėdukių“.
Jau eilę metų turime gražią tradiciją, į butikėlio „Kalėdukes“ pakviečiame seniausiai pažįstamas ir mums labiausiai neabejingas butikėlio lankytojas. Turėtume pakviesti gerokai daugiau, bet kad nykštuką primenančiame mūsų meilės kampelyje telpa tiek nedaug…
Todėl siųsdamos kvietimą vienoms, jaučiamės kiek nuskriaudusios kitas. Bet žemai nulenkiam galvą- ir tikimės supratingumo.
Kasmet ateidamos atsinešdavo įvairiausių vaišių, dovanėlių.
Sėdėdavau, kaip keksas po vakarėlio ir „rydavau“ akimis krūvon sudėtą Jūsų meilę man. Jausdavausi tokia apdovanota ir laiminga. Tada nešdavau tą meilės krūvelę namo…beveik glėbyje.
Tačiau prieš praeitas Kalėdas pajutau, kad širdyje kažkas atsitiko ir nepaisant, kad alpstu nuo Jūsų dėmesio ir dovanų…nusprendžiau, kad Kalėdos yra ne apie tai.
Todėl praeitais metais išdrįsusi paprašyti Kalėdukių dalyvių savo planus išleisti pinigą mano dovanėlei….to nedarytų.
-Suspauskit pinigą tvirtai saujoje ir atsineškite.
Tą vakarą surinktą tikrai nemenką gerumą- atidaviau vėžiu sergančių vaikų fondui. Ir pajutau Kalėdas.
Šiais metais gražią tradiciją tęsiu.
Tik širdyje dar labiau suspurdėjo Kalėdos, kai asmeniškai susipažinau su šeima, kurios narių akys šiandien suspindėjo laukimu ir laime, išgirdus pažadą, kad mes sugrįšime.
O mano akyse taip pat suspindėjo Kalėdos.
Nors susitikimo metu buvau labai susikaupusi.
Grįžtant „suspindėjimas“ nuriedėjo skruostu.
Ir turbūt sutekėjo į širdį.
Pačiupinėkit Kalėdas.
Jos švelnios.
Ir rieda skruostais tiesiai į širdį.
O duodant- labai daug gauni.
Stebuklai. Ne kitaip.
Nuo ketvirtadienio butikėlyje bus „įkurdinta” dėžutė, į kurią bus galima įmesti savo linkėjimą, kurį pažadame peradresuoti iki paskutinio cento mūsų šiandien lankytiems naujiems draugams.
V.
