Superherojų telefonų numeriai

Po ilgų derybų „kam jis tau reikalingas?”, Pa pagaliau paveldi seną telefoną.
Ne šiaip.
Kilniems tikslams:
Ji taisyklinga lietuvių kalba rašys žinutes.
Reguliariai skambins Močiutėms, nes „gal joms ne taip dažnai kas paskambina?”?
Dar skambins mums, bet tik kai nebežinos, kaip išsispręsti įvykusią situaciją pati.
Fotografuos.
Filmuos.
Nu ir dar retkarčiais.
Bet labai labai retkarčiais pažiūrės filmuką.
Taip retkarčiais, kad aš net nepastebėsiu, kad ji tai daro.
Po kelerių metų, kad reikia išlaukt bent 8tojo gimtadienio,
Kukuliškos akys suapvalėja:
-Man 8. O dar vis ne?
Galop, Pa rankoje lyg didžiausią turtą spaudžia seną Tėčio telefoną ir klausinėja, kaip susivest artimųjų numerius.
Galop stabteli.
-Mam, aš įvedžiau tavo, Tėčio, dviejų Močiučių ir dviejų Senelių. Ir dar DAminyko.
O va, man dar atsirado 112,- baksnoja į ekraną.
Pasisodinus aiškinu, kam reikalingas 112 pirmųjų gretose.
Patyli.
– O kur būsi Tu?,- nerimastingai klausia.
Aš gal visada geriau paskambinsiu pirma Tau, o Tu jau „kitiems, kam ten galvoji, kad reikia”.
Tvirtai apsikabinu.
Mes jų „išgelbėtojai”.
Superherojai.
„Mičai Bakenonai” ir „Komisarai Reksai”.
Bet kokių bėdų išsprendėjai.
Guodėjai.
Ramybė, bei žinojimas,
Kad ir kas benutiktų-
Mūsų glėbiai yra pasiruošę juos tvirtai apkabint.
Ir laikyt, kol visos audros praeina.

Jaukaus sekmadienio,
V.