Sekmadienio ryto nemiegotojai

Kas nemiega, kai gali miegoti į valias?
Nėščios moterys, šunų mylėtojai, miegančių namų knygų skaitymo fanai, prijaučiantys pabraidymui per ankstyvo ryto rasotas pievas….

Dar nemiegodavo, dabar jau nuo debesėlio sėdinti ir mus stebinti, mano Bobutė.
Vasaros sekmadieniais, Ji kildavo anksti, kad spėtų išlygint Dieduko šventines kelnes, brūkštelėti lygintuvu per savo išeiginę skarelę ir spėti į ankstyvas pamaldas, prieš tai palesinusi savo ilgai nemėgstančias miegot vištukes.

Ankstyvais vasaros sekmadienių rytais pirma bunda ir mano Mama.
Tyliai išsliūkinusi iš miegančių po dienos įspūdžių atostogaujančių anūkų „tvirtovės”, Ji pakvėpina visus ryto namus ką tik iškeptų blynų kvapu, sustatydama iš jų pūstažandžių didelį bokštą, kurio tuojau neliks, pabudus išsitaršiusių plaukų „armijai”.

7.00. Sekmadienis.
Rytas be žadintuvo.
Akys pasidaro kukuliškos.
Pajuntu pirmus krepštelėjimus pilve.
„Širdies kapitonas turbūt rąžosi”,- mintyse šypteliu.
Nuo mano krutėjimo ausis pakelia ir naujasis namų gyventojas „baby dog’as”.

Patyliukais abu išsėliname iš snaudžiančių namų.
Suūžia arbatinukas.
Subrazda mano kolegos pusryčių dubenėlis.
Lėtai papusryčiavę užrakiname namų duris ir leidžiamės per pievas.
Jos rasotos.
Po vakar polkas su ragučiais sušokusio lietaus miškas kvepia žodžiais sunkiai nusakoma gaiva.
Pakelėse žydi žemuogės.
Baltuoja smulkių žiedelių bruknių „plantacijos”.
Pradėjo žydėt laukinės aguonos.
Violetines uodegas iškėlė lubinai.

Apsukę didelį ratą. Sekmadienio tyloje.
Sugrįžtame.
Rankose nešu mielą pievų gėlių „bukietėlį”.
O širdyje jausmą, kad dar taip anksti, o gerų emocijų prisemta jau tiek daug.
Priešais akis garuoja ką tik iškepta nauja diena.
Nepabaigta gerti kava ir beprotiškai graži knyga.

Kresteliu terasytėj ir pagalvoju.
Kaip gerai, kad „viso to” nepramiegojau.

Šunų, knygų, rasotų pievų mylėtoja,
V.