Princesėms apie Karalius

Tėčiu aš Jo nevadinau NIEKADA.
Jam šis pavadinas paprasčiausiai netiko.
Visą gyvenimą, kaip kokios priekabos prilipusios prie trumpo pavadinimo,
Buvo priesagos.
Priesagos?
Jo, pagal ką tik kartu su Do baigtą trečios klasės kursą, priesagos „el“ ir „uk“ „padaro“ iš tvirtų žodžių mažybinius ir maloninius.
Visą gyvenimą aš pašonėje turėjau TĖVELĮ arba TĖTUKĄ.
Taip Jį vadinu ir dabar.
Kai dalino Tėčius, aš galiu drąsiai teigti, kad man pasisekė labiausiai.
Šalia labai kantraus, rūpestingo, nuoširdaus vaikystės užtarėjo, man davė ir žmogų, išmokiusį mane gyvent.
Ilgų pamokymų Jis niekada nebuvo linkęs porinti.
Lyrinių nukrypimų jame buvo nedaug.
Kalbėdavo visada ramiu balsu ir be užuolankų.
Bet tris Jo išmokytas taisykles žinau, kaip „potierius”:

1. Nėra žodžio negaliu- yra žodis reikia.
Ši taisyklė, kaskart nuskambėjusi iš Jo, tremtyje savo vaikystę praleidusio, lūpų, atrodė kažkokia stebuklinga. Ir gyvenimo situacijose, kai būdavo stipriai sunku ir norėdavai rėkti visą nemaža gerkle:”pasiduodu”, ausyse išgirsdavau ramų Tėčio balsą, geras akis ir stiprybės suteikianį “Nėra “negaliu”- yra “reikia”.
Jeigu Jis, tuo metu vaikas galėdavo, tai kodėl gi aš man turėtų nepasisekti, – galvodavau vaiku būdama aš.
Nepatikėsit, bet pavykdavo.

2. Reikia dalintis.
O dalybose sau pasiimti tą, kurio nori mažiausiai. Ištiesdamas saują saldainių, jis mokydavo siekti ranka mažiausio, ne taip blizgančio. O didžiausią ir įspūdingiausią palikti tam, kuris šalia.
Kai atnešdavo du obuolius, Jis visuomet parodydavo tą, kuris būdavo ne toks raudonskruostis, su keliais įbrėžimais, skatindamas pasirinkti prastenįjį Jis visuomet įrodydavo, kad skonis jo nė kiek ne blogesnis, nei „tobulojo“.
Paimdamas “mažiau”, visada gauni “daugiau”,- šypsodamasis sakydavo Jis.

3. Nemesk kelio dėl takelio.
Ir nemečiau. Kartą, jo stipriai vietoje ir laiku priminta taisyklė man leidžia kasdien eiti dideliu ir gražiu keliu, kurio pasirinkimu aš dar nei akimirkai nesu suabejojusi.

Visą gyvenimą jaučiausi truputį princesė, nes šalia savęs turėjau KARALIŲ.
Kuris mokė, rūpinosi, o kartais tiesiog savo didelėm gerom akim stebėjo ir visada daugiau nei visi kiti didžiavosi, mudviem su Sese sakydamas:
-Čia mano “aukseliai”.

Už VISUS PASAULIO KARALIUS.
Kurie mus per gyvenimą širdyse nešą su nesusvyruojančiom karūnom.

V.