Po toookios dienos

Kai ateina laikas parašyti įžangą vasarai… man sunkiausia yra ne sugalvoti, ką parašyti, bet kaip save apriboti ir neparašyti per daug.
Oras šyla, saulė šposus „nuo dangaus skliauto“ krečia, o čia – beprotiškai ilgus V. testus reik skaityt?
Nesąmonė!

Apsidairai. Užsimerki. Įkvepi.
Ir jauti. Visu odos plotu, kad pagaliau atsitiko laukiamiausias laikas.
Ir vėl jauti, kaip saldėja mintys apie:

Žemuogių karolius.
Saulės atokaitoje džiovinamų baravykų „girliandas“.
Žvejybą, kurioje svarbu ne kažką pagauti, o tiesiog kartu „padūmoti“.
Bangų spardymus.
Maudynes iki mėlynų lūpų ir išdrebinamus žodžius „maannn daaarrrr nešššaaallltaaaa“.
Smėlio karalystes.
Bėgančius per rankas ledus.
Ir smėlėtus „ūsus“.
Braškių iš babos daržo sriubą.
Basas, įdegusias kojas.
Jauno, dar neįgudusio irkluotojo supamos valties lingavimą.
Labai žvaigždėtą dangų.
Spragsinčius laužus.
Ilgametražius pasėdėjimus terasytėse.
Didesnius už tavo galvą arbūzus ir bėgančias iš didelių kąsnių sultis.
Sūpynes hamake.
Nuo saulės bučinių besilupančias nosis.
Pripučiamus flamingus.
Ant kūno išdžiūstančius „maudymukus”.
Į kuoduką surištus šlapius plaukus.
Nusistebėjimus, kodėl taip ilgai netemsta.
Pasiklydimus tarp vakaro ir nakties valandų.

Ir dar beprotiškai daug visiškai paprastų.
Kasdieninių dalykų,
kurie ir padaro vasarą tokia nepaprasta ir nekasdieniška.

Belieka tik neužsimerkti.
Ir prisiminti „kaip ten būna”.
Ji- jau tuoj.

Man šiandien „atsitikusi” tikra nuoširdi vasara,
neabejoju, kad ir Jums.

V.