Mano širdis priklauso Tau, Lietuva!

-Kur tu norėtum gyvent, jeigu galėtum gyventi bet kur?,- nepamenu kas tiksliai manęs vieną dieną prieš daug metų paklausė.
-Lietuvoje,- lyg tai būtų savaime suprantama, linktelėjau.
-Įdomiai,- tuokart pakilnojo antakius mano pašnekovas ir patraukęs pečiais nebesigilino, matyt pagalvojęs, kad aš vis tiek iki galo nesupratau užduoto klausimo.
Myliu nūdienoje pristabdytas keliones.
Svaigstu nuo skirtingų aplankytų šalių grožio.
„Pačiupinėtų” neįtikėtinų oro sąlygų.
Pasmaguriautų įvairių pasaulio virtuvių.
Bet praleidusi svečioje šalyje savaitę, aš imu ilgėtis namų ir Lietuvos.
Man patinka aiškiai išreikšti LIETUVIŠKI 4 metų laikai.
Mane džiugina aplink mane esantys LIETUVOS žmonės.
Aš myliu LIETUVOJE įkurtą savo prekės ženklą.
Aš didžiuojuosi LIETUVIŠKA savo darbine komanda.
Aš džiaugiuosi, kad kažkas iš viršaus man nepagailėjo raiškaus LIETUVIŠKŲ minčių dėliojimo.
Ir kartais pagalvoju:
Vargu, ar tupėdama po palme, besipliuškenanti Žydrojoje pakrantėje, vėdinanti mintis Alpių viršukalnėje ar pirštus laižydama nuo gardumo „skaniausioje” Italijoje….
Aš būčiau laimingesnė, nei čia.
Lietuvoje.
Bala nematę, kad ir ne kartą esu tiesiogiai susipažinusi su bandančiu plaukus nutraukt lapkričio vėju ar ne sykį patyrusi neskubančio atplasnot pavasario „makliošes ir buzas”.
Mano širdis priklauso, Tau LIETUVA!

V.