Mamų „decafe”

Namuose visuomet turiu „decafe” kavos.
Ne.
Ne todėl, kad būčiau išskirtinė sveikuolė ar raukčiau nosį prieš reguliarią.
Ją turiu todėl, kad kartais man kavos puodelio prisireikia…19 val.
O jeigu tokiu vėlu metu „sugriešyju”,
Rizikuoju per 3-2-1 neužmigt.
Tada kai jau galva pasieks užtarnautą pagalvę.
Iš tikrųjų man būtų jokio skirtumo, kokia puodelyje teliuškuojasi kava.
Bili sau pasidovanoju prizą.
5 min pertrauką kavos išgėrimui.
Nes jaučiuosi baisiai daug nudirbusi darbų.
Gaminau valgyt.
Siurbiau.
Ploviau.
Skalbiau.
Džiovinau….
Vieną minutę pagalvoju, kaip čia apskritai dar gyva išlikau.
Kol vyras turiningai leidžia sekmadienį, bandydamas „refreshint” butikėlį.
Aš laikau namų frontą su ketveriuke.
Užmigdžiusi vakarinio miego My.
Skubu daryt kavos.
„Apsidovanot” save „penkminutiniu” prizioku.
Kresteliu sopkutėn.
Jaučiuosi….
MOTUŠĖ HEROJĖ!
Nu kur ten!
Trys vaikai!
Visi pavalgydinti.
Švarūs!
Pamokėlės „pagamintos”.
Rūbeliai išskalbti.
Išdžiovinti.
Namučiai išsiurbti.
Kūdikis po langu saldžiai pučia.
Ir tik staiga šalia baisiai herojiškų minčių,
į galvą įlenda kita:
Indus plovė indaplovė.
My košytę virė specialus kombainas.
Namus siurbė robotas siurblys.
Rūbus švarino- „skalbianbka”.
Džiovino- džiovyklė.
Vystyklų irgi nėra tekę plaut.
Pasidaro „bišky” sarmata.
Nusikarūnuoju.
Herojiškumo „štampą” nusitrinu.
Norisi paskambint Mamai ir pasakyt „ačiū”, kad užauginai.
Be pampersų.
Be kombainų.
Be robotų siurblių.
Su ilgametražiu skalbimu rankytėmis.
Ir rodos amžiais nesibaigiančiu skalbinių džiaustymu.
O jeigu, kada paklausi, ar buvo sunku…
Ji net akimirkai nesudvejojusi atsako, kad NEEEE.
„Decafo” tais laikais „musėt” irgi nebuvo.
Už Mamas.

Supratusi, kad ne pati didžiausia herojė,
V.