Mamoms. Saldiems

Atsigulu šalia.
O mano kaklą apsipina, kaip vijokliai dvi putlios rankytės.

Pradžioje intensyvus, lyg dienos įspūdžius atkartojantis kvėpavimas palengva rimsta.

Ir aš jaučiu, kaip Ji užminga.

Jos rankytės, laikančios mano kaklą atsipalaiduoja.

Aš-„išlaisvinta”. Tik niekur eit nenoriu.

Akimirką atrodo, kad darbų nebeturiu.

Kad viskas, kas buvo iki šiol labai svarbu prapuolė kambario tamsoje.

Guliu tyloje ir klausau. Kvėpavimo.

Lėto. Gilaus.

Glostau plaukus, apraizgiusius visą jau spėjusią įšilt nuo odos pagalvę.

Bandau įžiūrėt jos miegui sudėtą veiduką.

Jeigu įprastai iš jo į pasaulį žiūri dvi apvalainos akys- žaižaruojančios reikalais, tai dabar jos pasislėpusios po nusileidusia juodų blakstienų uždanga.

Ilsisi.
Lyg ką tik pasibaigusio teatro aktoriai, prieš sekančios, po nakties išaušančios dienos vaidinimą.

Pastebiu tvarkingai paguldytą delniuką, pakištą po pūstu žandu.

Tie maži pirštukai, kurie dienoje šitaip juda dabar tik karts nuo karto krusteli.

Gal kutena sapną?

Per sapnus ji nusišypso.

Pamenu, kaip Ji tai darydavo dar visai kūdikis.

Taip pat ir dabar – per nediduką veidelį „nusitiesia” šypsenos vaivorykštė.
„Gal tai ženklas, kad išsirinko patinkantį sapną?”,- pagalvoju.

Turbūt pajutusi, kad ją stebiu,

Ji greitu judesiu vinksteli ant kito šono.

Ir sučepsėjusi nudumia į sapnų kino teatrą.

Dar kelias minutes paguliu.

Vaivorykšte per veidą nusiteisdama pati…

Turbūt… tik mamos gali elementariame vaiko užmigime įžvelgt tiek romantikos ir stebuklingo, beveik iš pasakos knygos puslapio nužengusio gėrio.

Labanakt,
V.