Išdrįsti

Vakar po mokyklos, stabtelim su Pa ir E senamiestyje.
Leidžiamės į vietos, kur parduoda šiltus vaflius ir priima su dideliais ilgašnipiais paieškas.
Vakarėjančios, vis dar šiltos rudens, Vilniaus senamiesčio gatvelės- kvepia jaukumu.
Įsukus į mažytę gatveliukę, ausis pasiekia malonus akardeono skambesys.
Trumpam stabtelim.
Į akmeninį grindinį dunksintys praeivių žingsniai ir malonus šurmulys puikiai dera su gatvės muzikanto nata.
Iš piniginės iškrapštau pinigėlį ir ištiesiu link Pa:
Ji pakelia dideles akis:
-O gal jis visai nenori pinigėlio?, -trypčioja ji.
-Aš nežinau, ką priėjus sakyti.
-O jeigu pinigą reikia mesti ne į ten, kur man rodai?
-O jeigu jis manęs kažko paklaus?
Taip stovime gatvėje kelias minutes, kol atsakinėju į jos klausimus padrąsinančiais atsakymais.
Galop sukaupia drąsą ir nutipena.
Jai priėjus muzikantas nutilto akordeoną.
Mačiau, kad grodamas seka Patricijos klausimų viktoriną ir vykstantį mindžiukavimą su pinigėliu saujoj.
Pa stabteli.
O tada jis mielai jai nusišypso:
-Ačiū, vaikeliuk, už gerą širdį,-sako senukas.
O dar labiau ačiū,- kad išdrįsai.
Einant atgal pasidžiaugiu,
atliktu mažu geru darbu.
Ir mintyse pagalvoju, kad mes, suaugę, turbūt ne kitaip, nei vaikai.
Dažnai neišdrįstame.
Imti ir praskaidrinti kažkam dieną.
Gražiu žodžiu.
Nebaisiai sugaišinančiu pagalbos veiksmu.
„Ne karvę” kainuojančiu gėlės žiedeliu.
O gal iš kepyklos nupirkta „bulkute”
imti ir nebyliai pasakyti „ačiū” arba „tu man svarbus”.
Pabijodami nespėti nudirbti savo „einamųjų” darbų,
arba.
Būti nesuprasti.

O gal veltui?

Mua,
V.