Gyvenimo navigatoriai

Važiuoti ar nevažiuoti į Prieškalėdinį „tripą” klausimas „kabojo” ore iki paskutinės minutės.
Dar ketvirtadienį trypčiojau nežinodama, ar ryžtis.
Juk.
Tolimas snieguotas kelias.
Aplink kadrylius šokantys sezoniniai virusai taip ir tykojantys, kol per neatsargumą mažiau apsirengsi ir galės taisytis į pašonę.
„Atkritę” visi draugai, ketinę leistis į nuotykius kartu.
Ir.
Jausmas, kad tinkamesnio laiko pakutent Kalėdiniam jausmui padukus- nesugalvosi.
Tad.
Penktadienį per kelias minutes susimetę svarbiausias šmutkeles, dūmėm pasiimti dičkių, kad galėtume pranešt: lekiam!
Per 2 dienas „susukom” 1200 km.
Beveik mintinai išmokom kalėdinių dainų playlisto žodžius.
Aplankėm Rygos, Parnu, Talino kalėdines sostines.
Prisiragavom kalėdinių patiekalų.
Prisipirkom jaukių niekučių artimiesiems.
O svarbiausia- namo vežamės jausmą:
Kaip jauku!
Kaip spindi!
Kaip tikra ir nuoširdu!
Kokia nuotaika!
Kokia aura!
Kiek daug šypsenų.
Nesuskaičiuojamas kiekis gautų „Merry christmas!”.
Sėdžiu Vyro vairuojamame automobilyje, judančiame namų link ir galvoju-
Kaip Jį myliu.
Kad jeigu ne Jis- aš Pasaulį matyčiau gerokai mažesnį.
Ir tikrai ne tokį gražų.
Vakaro tostas?
Už gyvenimo įspūdžių navigatorius.
Ir tuos, kurie išplečia Pasaulio patyrimo ribas.
Jeigu Jūsų tarpe yra tokių, kurios tada, kai viską dalino, stovėjo ilgoje eilėje prie „Noriu įspūdžių”
ir nepaspėjo į tą, kurioje „instaliavo” į galvas „navigacijas” gaudytis painiose kelionėse savarankiškai-
suprasite apie ką aš čia…

Mua,
V.