Broliai

Mes žmonės taupūs.
Ir tausojantys gamtą.
Ką tik išsipakavau iš kaimelio parsivežtą terbą rūbų Mykolui.
Kuriuos anas paveldėjo iš „bratkos” Do.
O tarpe tarp brolių- su jais spėjo užaugt ir sesės Jonas.
O jeigu visai atvirai- tai ne sykį ir sesė Patricija kaimelyje išlįsdavo Babos padabinta brolio jau išaugtais, o kito brolio dar nepriaugtais rūbais.

-A ką?,- sakydavo ana,- juk neparašyta, kad tik berniukiškas.
Pritariu. Juokingesnis vaizdelis, kai Mykolas, rožinėm tymputėm su drugeliais iš kaimelio laimingas parrūksta.
Ir dar tie pusilgiai vėjyje besidraikantys blondiniški plaukai…

Taip ir sukasi ratu laiko ratas.
Čiupinėju pirštais rūbelius, su kuriais dar rodos visai neseniai lyg viesulas lakstė stačias po stalu pralendantis mažutėlis Dominykas.
O dabar žvelgiu į su manim lygų trylikos jaunuolį.
Ir rengdama jais Mykolą, kartais suklystu pašaukdama jį brolio vardu.
Jie auga. Mes nesenstam,- lyg užstrigusi plokštelė groja galvoje.
Tik va karts nuo karto savo dičkių paprašius apibūdinti kažkieno amžių jie nusako:
-Nu toks/tokia, kaip tu, Mam.
-O tai tada čia koks? Jaunas ar senas?
-Nu kaip tu,- nuo atsakymo išsisuka vaikai.

Suprask.
Mamos senstelėjusios ar senos nebūna.
Po labai jaunos, kai dar „neapdovanotos” savo gyvenimo stebuklais.
Jos tampa tiesiog MAMOS.

Pasišlakstydamos meile jiems
lyg prabangiausiu jaunystės eliksyru.
Mes savo amžių pastebim tik išaugamų ir priaugamų rūbų terbom.

Saldžių niekad nesenstančios MAMOS,
Veidrodžiai gali meluot.
Apvalainos mylinčios akys- niekada.

Mua,
V.