Apie nieko nekainuojančius. Bet neįkainojamus.

Vaikystėje Mama sode augino rožes.

Laukdavo kol jos žydės.
Grožėdavosi jų žydėjimu.
Ir kai ateidavo kažkokio svarbaus žmogaus gimtadienis Ji važiuodavo į sodą ir pasiėmusi dideles žirkles savo augintas rožes kirpdavo sukdama į netaisyklingą puokštelę
Rožių koteliai niekada nebuvo preciziškai tiesūs.
Žiedai- tikrai ne dailumo čempionai.

Rožių kotelius sukdavo į šlapią popieriuką ir atsargiai ant galinio žiguliuko lango paguldžiusi veždavo.

Žiūrėdavau aš būdama vaiku į tą gremėzdišką procesą ir tą staigų žydėjusio sodo „nužydinimą” ir galvodavau.
Gal pinigėlį taupo.
Juk paprasčiau būtų sustot gėlių turgelyje ir nupirkt???? Šįryt ruošdamasi į Mamos gimtadienį pasiėmiau dideles žirkles ir išėjau pas savo rožes.
Netobulais koteliais.
Nepreciziškais žiedais.
Susisuku jas į netaisyklingą puokštelę.

Elementaru, kad paprasčiau sustot turgelyje.
Ir logiškiau.
Nei vežt apvvyniotais koteliais Vilnius-Panevėžys.
Bet vešiu.

Dabar suprantu, kad tuokart Mama ne pinigiuką „čėdė”, o meilę kirpo didelėm žirklėm ir dalino.

Savaitgalis atsitikęs.
Puiki proga apkabinti savo meilės mokytojus.
Arba bent jau Jiems paskambinti.
„Nepačėdant” gero žodžio.

V.