Apie mylinčius ir mylėjusios be poilsio valandų

-Kaip laikotės, komanda?- pradundėjusią savaitę karts nuo karto klustelėdavau Mamos, išpyškindama klausimą į messengerio laukelį arba pasiteiraudama telefonu.
-Labai gerai/ puikiai/aktyviai,- vienas iš atsakymų pasiekdavo mano ausis arba akis.
-Tu nesirūpink ir pailsėk,- kur buvęs, kur nebuvęs pasivydavo „pridėtukas”.
Mano Tėvų namuose per vaikų atostogas veiksmas vyksta kaip gerame veiksmo filme.
Ramu ir liūdna nebūna.
Juose per visus kambarius yra išdėlioti garažai, išstatytos lego pilys.
Knygų bokštai.
Pieštukų, flomasterių, modelinų džiunglės.
Lėlių susirinkimai.
Dar juose yra 5 paklotos lovos.
Batų, lauko drabužių komplektai.
Visko ×5.
Čia pusryčiai kvepia ką tik keptais blyneliais su braškėmis.
Liejasi kakavų fontanai.
Ir dar jiems nepasibaigus…mano Mama jau derina su penketu anūkų pietų meniu.
O įpusėjus pietums ir pabaigus tvarkytis indų aukštaūges pilis… Ji jau sukasi aplink vakarienės puodus.
Žiūrint į ją iš šono…
Atrodo,kad į Ją kažkas įstatė varikliuką.
Dūzgiantį be poilsio valandų.
Ir niekada nepereinantį į safe mode režimą.
Penki!
Ir visi pavalgydinti. Švariai aprengti.
Užimti įdomia veikla. Ir dar palepinti išvykomis į pramogų parkus, žaidimų aikšteles.
Savaitgalį prie atostogavusio penketuko, prisijungiame ir mes.
Su baby My.
Anūku nr 6.
Ir Mister Ego.
Paaugliško amžiaus 30 kg žvėriu.
Kaimelis rodos išsipūčia per siūles.
„Gyventojų” tankis padidėja.
Pusryčių blynų bokštai išauga.
Pietų troškinių puodai išsipučia, vakarienės mėsyčių „šliosai” išilgėja.
Visi namai zvimbia kaip didelis bičių avilys.
Kurio centriuke sukasi Mama…
Pasirūpindama visais ir kiekvienu atskirai.
O man bekraunant tašes, dar atidumia su klausimu „ką, dukriuk, taubdar įdėt?”.
Tikinu, kad nieko.
Ir taip išsipūtusiais pilvais iš važiuojam.
Beveik nematomai, Ji „makteli” mano terbon dvi dėžutes kaimiškų kiaušinių:
-Suvalgysit. Sveikesni, nei iš krautuvės.
Žiūriu atsisveikindama į savo Mamą ir mojuodama galvoju, kad po tokių savaičių nuovargis turėtų verst iš batų.
Bet. O. Tačiau.
Ji stovi ir rodo, kaip pirštais renka iš akių ašaras į rieškutes, taip gestais bando pademonstruot, kad liūdi mūsų, išvykstančių.
O akyse galima įskaityt aiškiau už aiškiai išrašytą jausmą:
-Lauksiu sugrįžtančių vėl!
Prieš palikdami gimtą miestą.
Kertame ant stabdžių.
Uždegti žvakelių ant debesėlių sėdintiems mano Seneliais.
Tipendama šalia Patricija tikslinasi:
– O čia guli tavo Seneliai, Mam?,-klausia.
Pritariamai palinksiu.
– O tave jie irgi prižiūrėdavo?
Teigiamai palinguoju galva.
-Ir saldainių duodavo?
-Duodavo,- krypteliu nuosavos vaikystės prisiminimų link.
-Ir mylėjo taip pat, kaip mus dabar Seneliai?,-trata klausimais Pa.
Apsikabinu tyloje abu stovinčius šalia savo dičkius.
O mintyse pasakau dramblio didumo „ačiū”.
Vakaro tostas.
Už SENELIUS.
Kuriems niekada nieko dėl mūsų, anūkų, sunkaus ar neįmanoma NEBUVO.
Ir tai galiu pasakyti tik užaugus.
Žiūrėdama ir negalėdama atsistebėti savo Tėvų, dabar jau tapusių 6 kart Seneliais energija ir gerumu.
Kuriuo Jie apgaubia mus visus.
Be poilsio valandų.
Ir nuovargio žymių.

V.