Apie mamutės širdies „sopulį”

Vakar vakarop rūpesčio žnyplės pagaliau nustojo žnybt mano vargšę širdužę.
Nes „atgavau” glėbin savo širdies kapitoną Do!

Nesibėdavojau.
Bet mano savaitgalis buvo sudėtingas.

Kai, rodos, turi džiaugtis jausmu, kad iki Kalėdų liko visai nedaug – vaikštai aplink su lyg po nemenku akmenioku paspausta širdim.

Dominykas – jaunasis šaulys.
Jau antrus metus „kremtantis” gana kietą šio užsiėmimo duoną.
Šis savaitgalis buvo pirmasis – kai jį išleidome į privalomą žiemos sesiją.
Su nakvyne miške po atviru dangum.
Su asmeniniu orientaciniu žygiu naktį.
Su 17+ kg sveriančia kuprine, kurią man panešti išties keblu.

Gulėjau minkštoje šiltoje lovoje ir pirmą kartą gyvenime – ji man buvo lyg spyglių prismaigstyta. Lyg stiklo šukių pribarstyta.
Geriau, nei bet kada girdėjau ūžaujantį vėją.
Dažniau, nei kitais vakarais – tampiau už užuolaidų padalkų – žiūrėdama, ar dar nepradėjo snigt.

O ir pradėjo. Ir smarkiai.
Žinau, kad didelis.
Žinau, kad kantrus ir protingas.
Bet dar geriau per šį savaitgalį prisiminiau visus savo Mamos nerimus iš mano paauglystės ir auksinius, lyg būgnų orkestras ausyse skambančius žodžius:
„Kad tu didelė – nuo to aš tavęs mažiau nemyliu.”

Išties.
Dabar aš jau daug ką suprantu. Kitaip.
Ir anksčiau į posakį „maži vaikai – maži vargai” kraipydavau antakius:
„Nu kas gali būt sunkiau už verkiantį, naktimis nemiegantį ir viską griaunantį kūdikį?”
N i e k a s !

Kokia nesvietiškai neteisi aš buvau.
Kol turime juos glėbiuose.
Kol jaukiai jie kuičiasi mūsų pašonėse – yra tikrai nelyginant lengviau, nei tada – kai privalai paleisti iš akių.
Gilyn įkurdindama širdin. Lyg tai būtų jų saugumo garantas.
Kai nematymas, negalėjimas žinot ar jam nešalta, neskauda.
Ar jam nebaisu…

Duria širdį lyg aštriausia adata.
Kurią nusmailino MAMOS MEILĖ.

MUA,
Susipergyvenusi ir „atsipergyvenusi”,
Mamutė V.