Apie mamos meilės „terbą”

Kartais bėgu.
Ne. Ne nuo savęs.
Nes, kad ir kiek bandyčiau tas įkyrusis „aš” pasiveja, nesvarbu kokion tolybėn benusibelsčiau.
Ir nespėjus išsipakuot lagaminų, sukalioja ties smilkiniu piršteliu, kad planas ir vėl „aš” palikti namuose neišdegė.
Bėgu.
Ne. Ne tam, kad pabūčiau su savimi.
Nes?
Aš net nežinau, ar pati sau taip labai patinku, kad norėčiau „vienadvi” pabūti.
Kartais bėgu.
Ne. Ne nuo namų.
Ne nuo darbo.
Ne nuo vyro.
Ne nuo kasdienybės.
Bėgu ne nuo kažko.
O kažkur.
Kur dingsta nuolat griaudintis kasdienybės šurmulys.
O jo vietoje stoja tyla.
Kurioje „atsitinka” puiki proga
įsiklausyti į tą,
kurį labai myli.
Kasdien.
Bet.
Gal kada liūdnesnio žvilgsnio per darbų gausą nepastebi?
Gal tylesnio žodžio neišgirsti?
Gal keistesnio veiksmo nesureikšmini?
Gal rankos būna per daug užimtos apsikabinimams?
Gal akys per dažnai būna dingusios kompiuteryje/telefone/ vakarienės ruošimo puode.
Gal ausys būna prikimštos reikalų gausa ir „nebepagauna” „man tavęs reikia” dažnio?
Tada bėgu.
Kartu ištiesusi ranką kažkuriam.
Iš kasdienybės „herojų”.
Nes šventai tikiu, sako kiekvieno vaiko širdyje gyvenančiu noru:
„Taip.VIENA mama yra visų mūsų.
BET taip gera, kai ji pabūna tik mano VIENOS|O.”
O gal Mamos meilė yra kaip neišsenkantis saldainių maišas?
Toks pilnas, kad užtenka vaišinti visus.
Bet.
Kartais.
Retkarčiais.
Taip reikia, pasičiupti tą kapšą.
Ir net žinant, kad vienas jo nesuvalgysi-
Su niekuo nesidalinant mėgautis vien jo turėjimu.
Tik sau.
Jau tradicija tampantys mudviejų su Pa pabėgimai- pavyko.
„Pabėgimo” gale, tarškėjom apie laukiančius brolius ir kaip čiupsim myluot ilgašnipį E.
Meilės saldainių privalgyta.
Stebuklas tas,
Kad nesumažėjusį kiekį vežamės atgal namo.

Už mus, „saldaininės” mamos,
V.