Apie „dručkę“ varlę ir nemenkesnį jausmą

Šiandien su Pa pasiraitojusios rankoves dažėm kiaušinius.
Bendrom jėgom pagaminam varlę.
-O, šitas tai atiteks Daminykui, – apžiūrinėdama jungtinį kūrinį palinguoja galvą Pa,-
Jis gi pas mus varlių gelbėtojas.
Man varlės nelabai gražios.
Mažytės dar visai „pusė bėdos“.
Bet va toks „rubuilės“, kurios rodos į saują sunkiai tilpų- man labai nesimpatiškos.
Nemielos nors tu ką.
Ir nors tiesą sakant nesu taip jau detaliai jų čiupinėjusi, iš atokesnės pažiūros jau įsivaizduoju, kad čiuptelėjus delnan būtų „nekažką“.
O nūdienoj, lyg tyčia, kai pavasaris pirštu į pasivaikčiojimus kviečia, varlės irgi „ton pačion“ pusėn patraukė.
Kruta.
Juda.
Liuoksi nemenkos „krūvelės“.
Ir visai nepaisydamos kelio ženklų bando pasiekti savo tikslą, pačiu neatsargiausiu būdu sugalvojusios „transportuotis“ į kitą kelio pusę.
Ko jos ten ieško?
Kavalierių?
Panelių?
Laimės?
Kad tas „kitapus“ kelio, jas vilioja, lyg būtų pateptas medum.
Reikia peršuoliuot, nors tu ką.
-Mam, gal kartais jų lipni oda yra kaip atšvaistas?- pagūščioja pečiais Do, vakar sukant mudviems ratą aplink rajoną.
Pasitelkusi savo kuklias biologijos pamokų žinias ir prisiminimus, kad vairuojant neteko matyti ant kelio šokuojančių „jonvabalių“, gana tvirtai neigiamai papurtau galvą.
-Vargšės,- atsidūsta gamtos mylėtojas Do, apžiūrinėdamas nevykusiai kelią kirtusią varlę.
-Gal reiktų palei kelią griovį iškast?,-džiugiai paskelbia į galvą šovusią mintį.
-Tada jos visos ten sušokuotų ir nepapultų po ratais.
-Ilgo griovio reiktų, – nusišypsau apžvelgdama kelią kuriuo žingsniuojame.
-Gal kaimynų talką būtų galima sušaukt?,- nepasiduoda. -O vėliau, galėtume pasiskirstyt, kurie kasdien budi ir iškelia varles iš tų griovių,- pabaigia genialų varlių gelbėjimosi planą „Tadas Ivanauskas junior“.
Mintyse aš jau bandau įsivaizduoti rajono talką kasant „ilgametražius“ griovius ir pamaininius budėjimus prie varlių vadavimo „linijos“. Išgarsėtume,- mintyse nusišypsau.
Pradeda temt.
Do žygiuodamas apšviečia žibintuvėliu kelią ir netrukus pastebi krutančią nemenką krūvelę.
-O, varlė,- sušunka. -Gyva! Ir kokia didelė!
Ir netrukus horizonte pasirodo automobilio šviesos. Ir turbūt paskaičiavęs, kad „dručkei“ varlei baigsis liūdnai, jis su pagaliuku bando ją pavyti į šoną.
Varlė neklauso. Spyriojasi. Stumiama su pagaliuku skleidžia kažkokį piktai skambantį garsą.
O tada….
Tada jis čiumpa į jo du delnus vos telpančią varlę (o gal rūpužę, nes ji keliu ropojo, ne šokavo) saujon ir tekinas deda į kojas skersai kelio.
-Eik, – sako leisdamas varlę/rūpužę iš delnų,- gal pas vaikus savo skubėjai,- girdžiu atsitūpusio Dominyko žodžius.
Gerklę užspaudžia pasididžiavimo savo vaiku ašara.
Grįžtame abu laimingi.
Jis- išgelbėjęs dar kelias dručkes varles.
Ir aš, su ne mažesniu nei tos varlės labai geru jausmu širdį.
Už vaikus.
Kurie supranta ir jaučia kartais daugiau, nei mes, suaugę.

V.