Apie AUKSELĮ

Aš turėjau būt ViktorAS.
Nu ok, gal ne Viktoras, bet jau bent koks nors Pauliukas ar Dariukas tai tikrai.

Tais senais laikais, kai aš išvydau pasaulį ir į pirmąjį pasimatymą su gyvenimo naujokėliu buvo išskirtinai kviečiamos tik MAMOS, o Tėčiai sukdavo ratus aplink Gimdymo namų langus – pasakojimas byloja, kad tėčiui galop prisiskambinus laidiniu telefonu į kūdikių pasitikimo instituciją, jis buvo informuotas, kad yra sveikinimas su sveika DUKRYTE.(!?)

Dar pasakojimas byloja, kad Tėtis apsiverkė „ragelin” (nu bet ne iš liūdesio, nes pažįstant jį – jį verkiantį gali pamatyt tik iš džiaugsmo ir rūpesčio) ir kad „anas” dar spėjo pajuokaut:

„gal malonėtų akušerė dar sykį nukeliaut iki į pasaulį ką tik atidundėjusio naujoko ir patikrinti šį lyties faktą dar kartelį?!”

Bet aš galvoju, kad čia jau bylojančio pasakojimo interpretacijos ir pagražinimas.

Taip vietoje Viktoro. Atsiradau aš.

Viktorija.

Nors tiesą sakant Tėčiui aš ne jokia griežtai skambanti VIKTORIJA.

O AUKSELIS.

Nepamenu, kada jis mane pirmą kartą taip „užvadino”, bet ir dabar, kai man 40, o jam 70 – telefoniniai susiskambinimai prasideda jo džiaugsmingu „O, mano aukselis!”.

Aukselis aukseliu.

Viktorija Viktorija.

Ale už „Pauliuko ar Dariuko” nebuvimą – lyg jaučiausi skolinga.

Mat, kaip istorija byloja, akušerei patikrinus dar sykį lyties tapatybę – joks papildomas daiktelis man nebuvo užaugęs.

Taip šeimoje įsikūriau aš.

Didelės sesės maža sesė.

Niekad neklausiau – ar ji irgi laukė brolio.

Bet atsukus atgal vaikystės filmą – ir konstatuojant faktais grįstą žinią, kad „škaradijau” ne mažiau, nei koks brolis – jaučiu ji didelės nuoskaudos neturėjo jaust.

Ilgainiui dosnus likimas man padėjo reikalus pataisyt.

Taip atsirado Dominykas ir Mykolas.

Pridėjus, kad Sesė savo ruožtu „įteikė” Joną – dabar mano Tėtis yra 3 nuostabių bernų SENELIS.

Žiūriu aš į jį dabar jau užaugusio turėjusio būt Pauliuko ar Dariuko akimis ir galvoju – kad gerai, kad savo laiku nustebinau lyties klausimu. Neabejoju, kad Tėtis ir tuo metu turėjo daug vyriškos patirties ir meilės „ąžuoliuko” auginimui.

Bet, „dievuli šventas”, kaip ji su metais stipriai „užsikonservavusi” išsilaikė ir su kaupu, lyg atominė bomba, driokstelėjo mudviejų su sese „vyrukams”.

Jie turi geriausią Senelį Pasaulyje.

Pridėjus faktą, kad jo meilės „da valiai” užtenka šalia trijų „ąžuoliukų”, besišypsančioms trims „liepaitėms” – jau visai ramiai gyvenu, ištaisiusi gimimo dienos „bajerį”, kad aš
Ne ViktorAS. Ir ne koks ten Pauliukas su Dariuku.
Tėčiui – aš tiesiog Aukselis.

Su Tėčių diena!
Mūsų ir mūsų vaikų!
Gyvenimo herojai!

Mua,
V.