15 metų

– Aš Tau gal kokį krištolinį bokalioką padovanosiu?- šypsausi aš.

– O aš Tau gal kokią krištolinę vazą išrinksiu,- „atsišypso” Jis.

Abu besišypsantys ir grasinantys „apsidovanot” krikštolais- lygiai prieš prieš 15 metų.

Šiandien – pasakė vienas kitam nedrąsų „TAIP”.

Prieš penkiolika metų- aš vilkėjau baltą, smunkančią suknelę. Jis- juodą, per didelį kostiumą.

Šiandien aš vilkiu baltą jaukų megztinį, Jis- juodą „maikutę”.

Tądien abu jaudinomės, lyg prieš didžiausią gyvenimo egzaminą.

Šiandien abu atsipalaidavę žvengiam tai prisimindami.

Tądien buvom jauni. Vienas su daugiau plaukų. Kitas su mažiau raukšlių.

Šiandien- viena yra dažna plaukų dažymo procedūrų lankytoja, kitas- likusių plaukų nuskutimo klientas.

Tądien abu vilėmės, kad bus gerai.

Šiandien vienas kitą pakumščiuodami šypsomės, kad „gaila, jog niekas tuokart nepaprotino, jog nerimauti nėr ko.

Nuo krištolo „prizų” susilaikėm.

Aš negavau vazos. Jis- nesulaukė bokalioko.

Nusprendėm, kad mūsų vertingiausi TRYS „krištolo uzbonai” įsikūrę ne indų lentynoje.

O čia- mūsų – kiek senstelėjusioje, bet ramybe ir gyvenimo pilnatve šildančioje pašonėje.

Tądien planavom būt laimingi.

Ne kitokie ir tapom.

Tądien nežinojom, „ant kiek” būsim „bagoti”.

Šiandien vykdami į „veselės” vietą vakarieniaut PENKIESE širdyse vežamės žinojimą, kad esame turtingiausi.

Ekipažo gale laisvų vietų nėra.

15 metų senumo nuotaka,
(beveik, kaip penkiolikos metų kapitonas)

V.