Čiumpan Širdin

Paskutinį kartą šitaip snaudžiadžią savo glėbyje aš Ją prisimenu tik kūdikį.
O šiandien Ji atėjo.
Prisiglaudė.
Susiraitė rankytes į tą kūdikiškai mielą „poziciją”.
Ir. Užmigo.

Guliu ir nedrįstu pakrutėt.
Nebijau, kad pažadinsiu.
Bijau, kad nutrauksiu po šitiek metų sugrįžusį jausmą.

Pamenu, kai prieš 4 metus ji sočiai privalgiusi nuleisdavo savo ilgų blakstienų užuolaidėles mano glėbyje…
Subėgiojusi mintimis aplink neatidėliotinų darbų pievas aš kartais nuspręsdavau, kad galiu sau leisti juos atidėti.
Todėl įmigusios nepaguldydavau lovytėn.
Kartais sėdėdavau Ją susisukus glėbin ir lyg koks sargybinis saugodavau Jos miegą.
Nepaisant to, kad tas miegas neketino niekur pabėgti.

Šiandien miego saugotoju pasijutau vėl.
Į lovytę nepaguldžiau.
Klausau jos kvėpavimo.
Stebiu sukrutančias blakstienas
Ir rodos rieškutėmis semiu ir geriu jausmą.

Mamoms reikia nedaug.
Mes galim būt sočios jausmais.
Ypač tais, kurie jau lyg ir turėtų būt išaugti.
Bet va.
Ima retkarčiais ir užklysta.
Tada mes tuos paklydėsius čiumpan širdin.
Ir sėdim nekrutėdamos, kad tik ilgiau jie pasisvečiuotų.

Su glėbyje snaudžiančia Pa,
V.