Aš labai norėjau tapti Mama
Dar neišgaravus didžiai baltos gyvenimo dienos įspūdžiams, aš jau glosčiau pilvą su it įkyri musė galvoje zvimbiančiu klausimu „tai kada gi jau pamatysiu II pergalingas juosteles?”.
Ilgai neužtruko. Ir po 9 mėnesių savo klyksmu pasaulį pasveikino širdies kapitonas Do.
Tiesa. Tas pasisveikinimo riksmas užsitęsė.
Ir vietoje širdies kapitono, jis labiau buvo vertas „rėksnio nevidono” vardo.
Tai matydami artimieji tik ir lingavo galvomis:
– Ech, turbūt Viktarytė su Tumuku ir apsistos ties 1…
Kai Do charakteris kiek sušvelnėjo – aš vėl kilnojau antakius, kai mano akyse Vyras išpakavo savo 30-mečio dovaną.
Pakuodamas spėliojo, kas tai bus… Tikėjosi laikrodžio.
Gavo… na visai panašiai.
Prietaisą, skaičiuojantį 9 mėnesių terminą.
Tada į mūsų glėbius atpleveno Patricija.
O tada. Kai „normalios” pilnos šeimos gyvenimas jau buvo sustojęs į savas vėžes, mes ir vėl leidomės į avantiūrą.
Labai įsiminė vieno žmogaus reakcija į žinią, kad laukiuosi No3.
– Rimtai? Bet tu juk turi ir berniuką, ir mergaitę!
Po šito sakinio tik dar tvirčiau įsimylėjau pilvelyje jau krebždantį gyventoją.
Neilgai trukus. Po 9 mėnesių, šiandien, tik prieš 4 metus gimė My.
Visų reikalų administratorius, iš kurio šių pareigybių dar ilgai nereiks atimt.
Pasiutęs ir mielas iki dangaus sykiu.
Šiandien man bestovint balionų karalystėj ir besidairant į išdėliotas temas, atsidūstu –
kai aplink tiek daug rudenėlio temų, su jaukiais ežiukais, grybukais ir moliūgėliais… aš stoviu ties dinozaurais.
– Gal padėt?,- klausia manęs maloni pardavėja.
– Labai graži „rudenėlio” tema,- pagiriu.
Pardavėja pradeda kilnot išties mielas dekoracijas.
– Bet aš pirksiu negražius dinozaurus,- konstatuoju.
Ji pradeda kvatotis ir konstatuoja:
– Jūs gera mama, kad renkatės tarp daug gražių, negražius.
Vairuodama galvoju – kad jeigu būtume apsistoję ties pilnatve iš 2, dabar nepirkinėčiau negražių dekoracijų, neužsakinėčiau „leliukiško” gimtadienio kambario, būčiau „išaugusi” iš darželio ligų, trimetinių krizių.
Turbūt turėčiau mažiau raukšlių ir mažiau užkritusius akių vokus.
Būčiau santykinai išmiegojus daugiau naktų ir aplankiusi daugiau pasaulio šalių.
Bet.
Šiuo metu jau būčiau pamiršusi – kas yra tas beprotiškas, naivus ir nepamainomas jausmas, kad esi BESĄLYGIŠKAI REIKALINGA.
Ir visi namų kampai nebeskambėtų „Mama, kur tu” ritmu.
O prieš užmiegant maža rankytė neapčiupinėtų patalų su klausimu:
– Tu neišeisi, net, kai aš užmigsiu?
Saldžių. Niekada neišeinančios Mamos.⭐️
V.
