Dantukų fėja

Patricijai dabar jau viskas aišku.
Dantų pelės NĖR!
Ir ačiū Die!
Visą savo gyvenimą nejaukiai tekdavo miegot „išgriuvus” dančiui, kad tik užsnūdus ima po kambarį šmirinėt ilgauodegės pelės ir tykot, kaip iš po pagalvės nugvelbt dantį ir pakišt pinigą.

Vakar, vis dėlto įsiprašius į brolio Do gimtadienį ir pripuolus prie saldainių stalo-
Patricijai išlūžo jau į visas puses klibėjęs dantis!
Baika!
Danties tai negaila.
Bet tų šmirinėjančių pelių užmigus nelabai norisi.

Todėl prieš iškeliaudana į sapnus su dančiu po pagalve, ji tyliai šnibžda:
-O, kad šįkart už dantį būtų ne pinigas, o koks daiktelis….

Ir ką Jūs manot?
Akurat!

Nakčia Patricijos kambaryje lankėsi DANTUKŲ FĖJA!
Paėmė dantį ir šalia padėjo guašą su teptukais.

Šypsena plati!
Detektyvas „išrištas”:
1. Pelė maža.
Tikrai nepakeltų guašo dėžutės su teptukais.
Ir dar!

2. Pelės neprotingos.
Jos tikrai negalėtų žinot, kad ji lanko dailę ir labai nori piešt guašu.
O va Fėja- stebuklinga.
Ji tikrai viską galėjo žinot.
Ir net vakar prieš miegą „įgarsintą” prašymą išgirst.
Gal kur ant palangės jau savo sparneliais pleveno…
Ir tik laukė su guašu, kol dantį praradusi Patricija iškeliaus į sapnus.

Tegyvuoja stebuklai.
Ir viską girdinčios naktimis šmirinėjančios fėjos!
Kurios bunda vidunakčiais, nuo nustatyto žadintuvo.
Ir tyliai sliūkina.
Oj! Sparneliais plevena.
Į jų kambarius.
Kad tik tas gražus vaikiškas tikėjimas niekur dar neišgaruotų.

Dar neužauk.
Dar tikėk!

Mua,
V.