Medaus mėnuo

– Jergutėliau,- šypsomės abu į ūsą, laimingi, kaip agurkai,- taryt Medaus mėnuo čia mudviems nuskilo!
Nu ką ten medaus!
Dangiškųjų migdolų, apibarstytų cukraus pudra!
Išvykstant kopinėti medaus, neturėjome užgyvento visai nekuklaus namų ūkio,
tad dviese namuose ir dviese kelionėje nebuvo tokio įspūdžio, kaip dabar-
Po daug metų.
Kai nuvykus ir apsidairius…
Net neiškart susivoki tyloje ir rūpestyje tik tūpinėjant aplink savo interesus.
Galop susipranti, kad niekuo nereikia rūpintis,
nieko pamigdyt, nieko paguost, niekam padaryt valgyt, padėt nusipraust, pakeist pamperso, pavedžiot, pašert.
Nėra stirtos skalbinių.
Priešais akis neauga nešvarių lėkščių bokštai.
Nėra nesibaigiančių „reikia nupirkti” sąrašų.
Nėra nuolat širdyje gyvenančio jausmo, kad kažką pamiršai.
Nėra to lengvo chaosėlio, į kurį įsigyvenus-
atrodo, kad net nebeįmanoma kitaip.

Nuobodžiaudama gimtinės kryptim skrendančiame lėktuve,
jaučiu dėkingumą.
Pradžioj pirštai sumaigo „Dosniam likimui”,
Bet paskui nesąmoningai nutrinu ir įvardinu dėkingumo subjektus tikraisiais žodžiais-
Ypatingiems Seneliams,
Kurie pasidalinę užgyventą turtą pusiau-
palydi medaus ar dangiškųjų migdolų kryptim žodžiais:”būkit ramūs, mes viskuo pasirūpinsim”.

Baigdama mintį,
Akis paganau visai vakarėjančiame horizonte
Ir pati sau šypteliu-
Kai/jeigu būsiu BABULĖ ir duok Die apdovanota anūkų gausa-
Privalau prisiminti jausmą, kuris šiuo metu gyvena pailsėjusioje širdyje.
Kartelė „būkit ramūs, mes viskuo pasirūpinsim” iškelta aukštai.
Jeigu mudviejų 3, paseks mūsų pėdoms-
Vadovausiu 3×3 =9 stovyklai.

Mua,
V.