Už Mamas

-Nu pasakyk,- šnibždėdavau dar visai mažutė Mamai,- kurią – mane ar sesę myli labiau?

Mama švelniai glostydavo ir švelniai „užkirstos plokštelės principu” kartodavo:

-Abi. Vienodai.

-Nu kaip taip?,- svarstydavau aš,-
Sesė vyresnė.
Jos dažniau namie nėra.
O aš- mažutė, meilutė, amžinai pašonėje…,- samprotaudavau mintyse.

-Pjauk bet kurį pirštą- skaudės vienodai,-kažkada perskaičiau Mamos meilės palyginimą.

Neprailgo sulaukt ir pačiai.
Kaip tapus triskart Mama.
Seikėju meilę – vienodu šaukštu ir jau imu nebesistebėt, kaip tiek dažnai „semiant” iš tos Mamos meilės „puodynės”-
jos nemažėja.

– Kiba ji bedugnė,- pagūščioju pečiais ir dar labiau savo trijulę suspaudžiu jau mažokame apglėbt sykiu visus glėby.

Už Mamas.

Jos stebuklingos.

Apkabinkim savas Mamas.
Ir padėkokim sau.
Už tai, kad pačios esame neišsenkamos meilės „puodynės”.

V.