Šiandien man 40

Šiandien man 40.
Kai buvau vaikas, labai gerai atsimenu Tėvų ir jų draugų šio tipo jubiliejus.
Tada jie man atrodė „dėdulės ir tetulės”.
Krutantys pagal „Ace of base” tuomet naujamadišką muziką, sklindančią iš kasetėmis „varomo” „mago”.
Jaučiu, kad tada – švęsdami savo 40, jie jautėsi max „ant” „dvacat’petkos”.
Tai va.
Šiandien man „akurat” taip.
Pasas rodo 40.
O širdis spurda beveik perpus mažiau.

Keistum?- klausia vidinis balsas.
Žiūrint į ką…
20?
Neeee. Tada dar nebūčiau ištekėjusi už savo gyvenimo meilės.
25?
Neeee. Tada dar nespausčiau glėbyje savo širdies kapitono Do.
30?
Neeee. Tada dar nesuprasčiau, kaip gera turėt dukrytę.
35?
Neeee. Tada likčiau nepajutus, ką reiškia turėt glėbyje juos tris!
40?
Imu! Turiu viską, apie ką svajojau. Turiu daug drąsos būti savimi. Turiu savo gyvenimo lape daug „prirašytų” įvykių, o kartu – jame dar nemažai švarios vietos.

Taip kad.
Susumavus viską.
Turbūt. Esu potenciali „Mano pasas meluoja” laidos dalyvė.
Bet tuo patenkinta.
Didieji gyvenimo pliusiukai gyvenimo darbotvarkėje „sudėti”.
Žydžiu gal ir ne pirmo šviežumo žiedeliu, bet pagalvojus… gi ir mano auginamos rožės gražiausios būna ne pumpurų, o didelio, saujon sunkiai telpančio, žiedo pavidale.
Belieka kuo ilgiau „nenubyrėt”.

Kai sunkiai delnan telpanti rožė,
40 sulaukus,
Laiminga V.