Cepelinų formos meilė

Aš nemoku gamint cepelinų.
Nu kaip nemoku.
Gal susikaupus ir kažką suvoliočiau.
Bet pagalvojus apie „viedro” „bulbų” pritarkavimą, jų nusunkimą, tada „kukulinimą” ir galop virimą.
Su didele tikimybe, kad gausis – cepelinų sriuba – šios minties atsisakau.
Nes gyvenime naudojuosi prabanga –
„ant” gatavo juos per abu žandus lapnot pas Mamą.
Kuriai anei užaugint. Anei nukast bulves nesunku.
Anei ryte už visus atsikėlus anksčiau „viedrą” jų nuskust.
Anei susukt kelis puodus cepelinų.
Ir dar pasirūpint, kad jų viduje būtų ne šiaip koks faršas – o namuose savo rankomis sumalta ekologiškai auginta mėsa.

Lapnoju ir galvoju.
Per retai pasakom Mamai „ačiū”.
Per dažnai viską priimam, kaip savaime suprantamą.
Nes užtenka tik įjungt „jeigu man pačiai reikėtų tuos du katilus „cepakų” „SUGATAVOT” –
aš „būč” baisiai nelaiminga.

Cepelinų pilnu pilvu,
Ir laiminga,
V.