Apie stebuklingumus

-Tu, DAminykai, nieko nesakyk,- „įvykiams” už akių užbėga sesė Pa, po tradicinės namų rubrikos „pažiūrėk, kaip gražiai nupiešiau”.
Mat brolis Do apžiūrinėdamas kūrinį, nuo žando iki žando nusitiesia šypsenos vaivorykštę ir spėja būti nutrauktas tik jau pradėjęs sakinį:
-A kodėl tavo unikornas panašus į…..?
Sulankstydama savo piešinį, nueidama priduria:
– Nu ir kas, kad jis nepanašus į ploną arklį.
JIS VIS TIEK STEBUKLINGAS!
Stebėdama procesą iš šono nuoširdžiai nusišypsau, pagalvodama, kad ne kitaip ir nūdienoje…
Maži „stebuklingumai” dažnai būna „prisidengę”.
Kartais sunkiai įžiūrimi „plika” akimi.
Palūžę.
Nelabai švarūs.
Ne preciziškai tiesūs.
Netaisyklingos formos.
Pakrypę.
Ne iki galo išsiskleidę.
……
Bet tai visai nereiškia, kad jie neįvyksta.
Reikia tik gerai įsižiūrėti.
Už „pasikavojusius”
stebuklingumus.
Kasdien.

V.