Motušėms

Viduržiemis.
Kalėdos nugulė į jaukų atminties stalčiuką.
Pavasario apraiškų nei labai norint neįžiūriu.
“Valentinkės” nešvenčiu.
Valstybingumo dienas tyliai paminiu širdyje.
Ganau žvilgsnį apniukusio dangaus platybėse ir bandau sugalvot artimiausią būsimą “laukimą”.
Tiesa, gniaužiu saujoje bilietus į ilgai lauktus kalnus.
Bet atsižvelgiant į nūdienos aktualijas ir šitas “laukimas” pakibęs ant sulysusio plauko.
Užtai kol visi dori laukimai plevena ore nepagaunamų margaspalvių drugelių pavidalu…
Juos bando “pavaduot” ranka lengvai pasiekiami “nelaukimai”.
Tai ponas kosulys į duris beldžiasi.
Tai iš nosies bėgantys upeliai lūkuriuoja palangėj.
Tai “Mam, man skauda pilvą” į svečius užsuka.
Tai panelė temperatūra, kaip seniai laukta viešnia, užsuka pasisvečiuoti ir lyg baisiai smagu pas mus būtų…nusprendžia neskubėt išeit.
Slaugai.
Myluoji.
Lepini.
Sėdi ant lovelės krašto.
Glostai švelnesniu už švelnų delnu.
Glaudi sklidinam meilės glėbį.
Pasveiksta.
Ir kai rodos visus pastatai ant kojų, kur buvęs kur nebuvęs ir vėl apsisuka greitaeigiškas gyvenimo ratas.
Ir gudriai primerkęs akį sako:
-Nu, ką Motuše, atsipalaidavai?
Še tau „magaryčių” veiklos.
Ir paskiria kokią turbo naktį su temperatūrų fejerverkais, kosulių salvėm ar tualeto vizitų palankynom.
Nesusipergyvenu.
Netgi bandydama praplėšt siauresnę už siaurą akį ir vėl netikėtai išaušusio ryto fone.
Pasidžiaugiu:
Kad mes, Mamos, esame iš vakare skaitytos stebuklinės pasakos knygos puslapių.
Nesergam.
Nepavargstam.
Nieko nepamirštam.
Vykdom vaistų, mikstūrėlių tiekimą pagal galvoje kruopščiai sudėliotą, niekur neužrašytą planą.
Ir nesuklystam, katram kuri paskirta.
Kursuojam po namų kambarius.
Keičiam pižamas.
Klojam lovas.
Tiekiam arbatytes.
Gal sakau kokius aktorinius/medicininius esam baigusios?
Gal „nesusipergyvenimų” kvalifikacijos kursuose sudalyvavusios?
Gal „multitaskinimo” paskaitų kursą išklausiusios?
Kad išslaugiusios mylimiausius ir užgesinusios namų gaisrus, mes sėdame prie darbų vairo ir užtikrintai spaudžiame „gazą”, kad pasivytume pašėlusį gyvenimo tempą.
Kuris nelaukia:
Slaugančių.
Glostančių.
Dozuojančių mikstūrėles.
O „spiria” atsakingai „minkštojom” rekomenduodamas nebegaišt laiko dūsavimams, į kišenes pakavot „savigailestį” ir kilstelėjus nosį aukštyn, sau pasakyti:
-Gyvenimas tuo ir žavingas.
Kad atsitinka dienų, ne pagal planą.
Užtai… jų pabaigoje užmiegi per tris sekundes.
Pati nesuprasdama, kaip viskas į ją sutilpo.
Vakaro ramunėlių arbatos tostas:
Už mus.
Mylinčias. Slaugančias. Glostančias.
Spėjančias nesuspėjamą kiekį darbų.
Galvoje supančias didesnius, nei pačios sveriam planus.
Už mus.
Kasdien gražias.
Pasitempusias.
Pasipuošusias.
Ir labai mylinčias Gyvenimą.
Kuris gal ir kyštelį pagalį į greitai besisukančius kasdienybės ratus.
Bet tai padaro tik dėl to, kad dar tvirčiau įsikabintume į gyvenimo vairą.

Mua,
V.