Apie reikalų ministrus

– Mam, o tai ir su manim tiek reikalų buvo?,- pakilnoja antakius DO stebėdamas, kaip abu su Tėčiu sukamės aplink My.
Stabteliu.
Nusišypsau.
Paglostau papurusių plaukų galvą.
Ir pritariamai linkteliu galvą.
Kur ten linkteliu.
„Pagal teisybę” tai turėčiau susiūbuot didžiausiu savo gyvenimo mostu.
Kai turiu su kuo palygint.
Tai drąsiai galiu teigt:
My – reikalų ministras.
Bet „eidamas šias pareigas”, jis elgiasi gana dorai.
Jam ir miegas nesvetimas.
Ir apetitu nesiskundžia.
Ir „soskę” priėmė, kaip seną gerą pažįstamą.
Kantrus iki begalybės.
Ir surietus nelabajam pilvelio skausmui, jis „kakarynės” į darbą nepaleidžia.
Tuo tarpu apie dabar jau didelį brolį Do..tiek šios rūšies epitetų deja pasakyti negalima.
Gyvenimo reikalų ministro medalį jam buvo galima užkabinti be anei vienos sekundės dalies pagalvojimo.
Ir nors užaugo nuoširdus, geraširdis- savo gyvenimo pradžioje jis buvo „turbo power” ir neretais atvejais grodavo ant paskutinio mudviejų su tėvuku įtempto nervo.
Nepasidavėm.
Kartu mokėmės būt gerais tėvais.
Saugojom.
Supom glėby.
Migdėm.
Valgydinom.
Džiaugėmės, kai pirmą kartą:
Apsivertė
Atsisėdo
Žengė nedrąsų žingsnį.
Ištarė pirmą žodį.
Išmiegojo ištisą naktį.
Slaugėm, kai sirgo.
Nedūsavom prailgusiom naktim, kai dygo dantukai.
Drąsinom išleistą į darželį.
Didžiavomės išmoktu pirmu eilėraščiu.
Užsirištais batais.
Neverktu rytu.
Plojom matydami, kaip jis atrieda dviejų ratų transportu link mūsų.
Ir stipriai svyruidamas vis dėlto nenugriūna.
Glaudėm glėbį, „apsiginklavusį” už jį didesniu baltu kardeliu, stovėdami šalia pirmąją rugsėjo 1.
Mokėm rašyt.
Skaityt.
Skaičiuot.
Džiaugėmės, kai pasisekdavo.
Liūdėdavom, kai ne.
Su dramblio dydžio pasididžiavimu išpūtę akimis žiūrėjom, kai jis pirmą kartą nusileido nuo kalno snieglente.
Sulaikę kvėpavimą trypčiojom krante, kai perplaukė ežerą vandenlente.
Ir štai dabar stoviu prie lango žiūriu į sniegą nuo kiemo kasantį jaunuolį
Tada žvilgsnį paganau į sučepsiantį glėbyje My…
ir pagalvoju:
Kad ir kiek reikalų „atsitinka”.
Į „nič nieką” nemainyčiau fakto, kad esu
JŲ MAMA.
Jie užauga.
Pagūsčiodami pečiais, klausosi pasakojimų, kaip išgalvotų anekdotų, kokius reikalų paradus yra suorganizavę.
O mes.
Tuos anekdotus išgyvenę ir tuokart prisiekę, kad daugiau niekada ant to pačio grėblio nelipsim.
Ir vėl glėby glaudžiam naują širdies kapitoną, su kuriuo reikės išgyvent visus punktus ir punktelius.
Kol prieš akis išdygs pečius siekiantis jaunuolis negalintis patikėti, kad savo laiku užėmė visų namų reikalų ministro pareigas.

Saldžių,
V.