Vakarui…

Taip jau papuolė, kad šią savaitę gavau išskirtinę progą pabūt kaime, pas Mamą.
Vyresnėlius ir mister Ego palikusi Tėčio globai ir pasispaudusi My glėbin.
Atidundėjau į vaikystės namus.
Kur 24/24 Mama mane lepina.
Leidau dienas 6* viešbutyje ir galvojau, kad
geriau būt kaži ar begali.
Pamaitinta.
Palepinta.
Atlaisvintom rankom.
Prieš miegą „užliūliuota” masažu.
Šiandiena.
Užlekiu pritrūkusi kelių prekių „prekybcentrin”.
Ir stovėdama prie kasos eilėje nenorom atkreipiu dėmesį į už manęs laukiančius du žmones.
Pradžioje nustelbiant parduotuvėje vyraujantį šurmulį pasigirsta vyriškas garsus balsas:
-Į kokią čia kasą atsistojai????,- piktinasi vyras.
Iš pokalbio suprantu, kad ten Mama ir jos maždaug 40 metų sūnus.
Kraudamas iš vyresnio amžiaus moters rankose laikomo krepšelio maisto produktus burbuliuoja:
„Kokį čia pieną paėmei?”.
„Nuo kada šita duona skani?”.
„Nu ir „lievą” sviestą išrinkai.
„O jau grietinė…tai „nafig” tokią”
Ir nors produktai pažymėti pigesnės linijos ženklu, nuoširdžiai netikiu, kad jie verti šitiek kritikos.
Senyvo amžiaus jo Mama jaučiasi nepatogiai.
Nes burbuliuoja „piktasis” ponas garsiai.
Ir eilėje laukiantys kiti žmonės pradeda gręžiotis.
Ji ramiu balsu kaprizus rodantį stipriai ūgtelėjusį sūnų ramina:
Sako, kad kitą sykį paims kitokius produktus.
Tokius, kad jam patiktų…
Galop Ji čiupteli prie kasos lentynose esantį „Tupla” šokoladuką ir ištiesia jį link pikto, kaip šernas pono:
-Valgysi, sūnau?,- meiliu balsu tarsteli.
„Sūnaitėlis” kažką burbteli.
Bet šokoladukas lieka prie pirkinių.
-Gal suvalgysi,- prideda Mama.
Tyliu nuleidusi akis ir valdau save neatsigręžt ir nepratrūkt.
Bet į galvą ateina tik vienas sakinys, kuris nuskambėtų nemandagiai:
„Gerbk Mamą, parše”.
Bet ištyliu.
Apsičiupinėjusi, kad neturiu su savimi nuolaidų kortelės, mandagiai pasiteirauju auklėjamos Mamos, ar nepaskolintų savosios.
Ji man maloniai šyptelėjus, ištiesia kortelę,
O atvertoje piniginėje pamatau vienišą pinigą.
„Dešimtuką”.
Paruoštą „lievų” produktų nupirkimui.
Pasidaro pikta ir liūdna
Nueidama dar gręžteliu per petį pažiūrėt, kas sumokėjo už pirkinius.
Tai padarė Mama.
Atidavusi „dešimkę” ir iš centų skyriaus ištraukusi kelis metalinius.
______________♡__________________
Mamos.
Jos devynis mėnesius persikūnija į „banginius”.
Neretais atvejais pusę to laiko pravemia.
Kitą pusę – susidraugauja su nemiga, poilsio valandų nepripažįstančiu „ėdančiu” rėmeniu ir lakstymu jau pametus skaičių kelintą sykį eini pas nykštukus.
Patiria gimdymo „žavesį”.
Sūpuoja.
Nešioja.
Maitina.
Saugo.
Moko.
Slaugo.
Pamiršta save.
Atsisako žodžio „man skauda”, „aš negaliu”, „man per sunku”.
Išgyvena darželių adaptacijas.
Labiau nei patys vaikai susipergyvena dėl nesėkmių mokykloje.
Lyg užsikirtusi plokštelė pradeda mintyse sukti vieną melodiją „kad tik Tau sektųsi”, „kad tik Tau viskas būtų gerai”.
Mamos.
Jos myli.
Jokiais egzistuojančiais parametrais nepamieruojama meile.
Mamos.
Jos myli.
Nesitikėdamos nieko atgal.
Nieko už tai.
Jos myli be padėkų.
Be gėlių.
Be dovanų.
Be gražių žodžių.
Ir netgi tada, kai už besąlygišką meilę,
Atgal gauna viešą garsų išauklėjimą.
Jos sugeba…
Savo senokai paauglystę apleidusiam sūnui…
Pasiūlyt šokoladuką.
Galbūt išleidžiant paskutinį savo pinigą.
Iš krautuvės išėjau su didžuliu gumulu gerklėj.
Ir piktumu ant savęs, kad susiturėjau nieko nepasakius ponui „Tupl’iui”.
Apkabinkim Mamas be priežasties.
Jos yra kažkokios stebuklingos.

V.