Apie „nekrutėjimą”

Na, ir prisipažinkim, mielos Mamos, kaip dažnai mes skaičiuodavom minutes, kol Jie užmigs ir mes galėsime atsilaisvinti pailsusias rankas Juos saugiai perkeldami į loveles.
Jų kūdikystėje.
Ir.
Kokiais retais atvejais, mes „apturime” laimę laikyti glėbiuose Juos, netikėtai užmigusius.
Jiems ūgtelėjus.
Sėdžiu.
Nekrutu.
Net stengiuosi sulaikyt kvėpimą.
-Dar neatsibusk. Tai taip reta. Taip pasiilgta.
Jausmas, kad vis dar esi saugiausias glėbys, kelia iki dangaus. Ir nenuleidžia atgal.
Mamos.
Jos smarkiai krutančios.
Visur aplekiančios.
Daug spėjančios.
Viską matančios.
Dar daugiau jaučiančios.
O va kartais.
Sėdinčios. Nekrutančios.
Ir laikančios už uodegos pilnatvės jausmą.
Kurio paleist nesinori.

V.