Ir kaip man Jūsų nemylėt?

Šiandiena.
Butikėlyje man saujon įbrukamas pašto siuntos lapelis:
-Nu, V., ko prisisakei?,-šypteli merginos.

Pasikasau pakaušį: „kad lyg nieko”….
Paštu.
Registruota siunta.
Asmeniškai man.

Jeigu ir tenka vykti į paštą pagal registruotų lapelių „pašaukimus”, tai dažniausiai būna įmonės reikalai, į kuriuos man įkišti trigrašio nereikia.

O šįkar ne įmonei.
Šįkart paštas kviečia Vaičiulienę.

Pasispaudžiu lapelį ir vykstu.
Gal kokių sprogmenų kas įdėjo?
Gal suklydo?
Ištiesiu paštininkei lapelį ir įrodymą, kad esu tikrai Vaičiulienė.
Ji ilgai ieško, bet pagaliau ištiesia lengvą paketelėlį man.
„Akurat” Viktorijai. „Akurat” Vaičiulienei.

Bet siuntėjo vardas ir pavardė…negirdėti.

Kol darbuotoja suregistruoja siuntos reikalus aš nekantraudama jau purtau savo siuntą.

Ten randu plonytį kaip voratiklį rankų darbo šilumos pilną šaliką.

Pirma mintis, kad aš gavau kažkam kitam skirtą siuntą.
Antra mintis-ką dabar daryti.
Trečia mintis- dar ieškoti.
Atvirutė!
Pilna ranka rašyta!
Joje nuoširdumo pilnas laiškas.

Dėkojama man už mintis, gyvenimiškus postus, įkvepiančius pavyzdžius „kurie skatina temptis”. Gale pridėta:
-Kadangi nieko daugiau nelabai moku-numezgiau jums šaliką. Jeigu nepatinka gal kokiai tetulytei ar babytei padovanokit.

Tik iš turbūt trečio karto išgirdau, kad pašto darbuotoja manęs prašo pasirašyti.
Bet kadangi aš stovėjau ir skaitydama šypsojausi nuo ausies iki ausies….
Ji manęs nebarė.

Išėjusi nešina siuntiniu pastebėjau šalia parduotuvės durų klūpantį vyrą.

Neabejoju, kad jis ten buvo ir man einant į priekį.

Tačiau tuokart neatkreipiau dėmesio.

Grįžtant su atsiųstu jausmu, įdėjau į jo indelį „popierinį”.
Tikrai ne todėl, kad popieriniais pinigais man gyvenime lytų…
Pagalvojau, kad gaunant daug.

Reikia jausmo „neužsiturėt” sau.

Gerumas gerumu.

Nuoširdumas-tuo pačiu.

Ir kaip Jūsų nemylėt?

V.