Viso gyvenimo draugė
Vakar su Patricija turėjom mergaitišką pusdienį. Apsilankėm kirpykloje, sukirtom po spurgą…
-Mam,- ar girdėjai?- Man net pasiūlė arbatos!,- sužavėta, kad ją užskaitė „už didelę” trata Pa.
-Gal kirpėja pagalvojo, kad mes draugės?
Pritariamai linksiu, kad „visko gali būt”.
Galop grįžtant namo Pa pasidžiaugia:
-MAM, sako ji,- MES KAIP TIKROS VISO GYVENIMO GERIAUSIOS DRAUGĖS!
Neišsiskirsim niekada!
Nusišypsau ir tvirtai suspaudžiu rankytę:
-O tada, kai manęs nebebus, gal tu turėsi kitą viso gyvenimo geriausią draugę.
Patricija pakelia nustebusias akis:
-O kur tu būsi?
Paaiškinu, kad mus skiria 30 metų ir prie geriausių norų negalėsiu gyvent lygiai tiek, kiek ji.
Pradžioje veidelis apsiniaukia, ji nepritariamai purto galvą, kad „jokios kitos viso gyvenimo draugės tai ji tikrai jau nenori”.
– Gal tu turėsi dukrytę, kuri perims mano „geriausios draugės statusą” ir su ja eisit į kirpyklą, kaip mudvi dabar.
-Ir sukirst po spurgą! – šūkteli Pa.
Patricijos kiek nusmukę lūpų kampučiai vėl kilsteli į viršų.
O mano širdį spusteli „kaip viskas laikina” žnybtukas.
Nustojęs žnybt tik tada, kai
į galvą įsileidžiu mintis,
kad reikia VISKUO džiaugtis DABAR.
APKABINKIT SAVO
viso gyvenimo drauges,
Mua,
V.
