Auskariukai

Patricija pirmą sykį savo gyvenime įsigyja kabančius auskariukus ir ne iki galo lygiapades basutes.

Grįždama namo, ji nuolat atidarinėja automobilio veidrodėlį ir save su dideliu susižavėjimu apžiūrinėja.
-Mam, kaip tu manai, ar Senelis grįžęs iš darbo mane pažins?,- pakelia antakius.
Grįžus namo, „ant” Senelio atvykimo susiriša plaukus ir ištiesusi kaklą lekia pasitikt.
Senelis pagyrų negaili.
Nes Močiutė šnypštelėjo „kodinį” pavadinimą „auskariukai”.

Susirinkusi aplodismentus ir pagyras atplasnoja pas mane.
-Mam, pažiūrėk iš toliau,
„ANT” KIEK METŲ aš tau atrodau su šitais auskarais ir va tokiom aukštesnėm basutėm?

Pakeliu akis ir šypsausi.
– „Ant” kokių 10,- šaunu.
Atsakymas tenkina ir laiminga nustriksi, džiūgaudama, kad nebetiek daug trūksta iki didžiojo brolio DAminyko pavyjimo.

Palydžiu akimis ir noriu šūktelt: O, laike, sustok!
Pasupk ją dar naiviai vaikišką savo delnuos.

V.