Mamos (ne)serga

Tol, kol negaluoja jų šnirpščiančios ir kosulių patrankom besišaudančios meilės.

Mes, mamos, kažkokiu stebuklingu būdu susikaupiam.

ir įsijungiam režimą: „kas kitas jais pasirūpins, jei ne aš”.

Todėl.

Lakstom dienom.

Tupinėjam naktim.

Verdam arbatas.

Girdom mikstūrėles.

Pučiam kartu lyg užtvankas prapliupusias nosis.

O labiausiai tai glaudžiam glėbiuose ir dalinam lyg stebuklingas pastiles bučinius.

Kurie ramina ir gydo.

o visa tai darydamos, dar spėjame nusistebėti.

„tai ačiū Die, kad aš sveika ir bistra”.

Bet.

kai namų frontuose temperatūrų blyksniai nurimsta , o kosulių patrankos nustoja griaudėt nesibaigiančiom salvėm….

Ir mieluose veideliuose vėl nusidriekia šelmiškos šypsenos, bylojančios:” Mam, žiūrėk mes sveiki ir išdykę VĖL”…..

tada

…tada ateina eilė „nesergančioms mamoms”.

Rodos nieko nenutinka, tik va
ima ir nebeįsijungia „aš galiu” , „aš sveika”, „aš bistra” mygtukas.

Ne kitaip nutiko šįsyk ir man.
Savaitgalį „sugedo” mano visureigiškas mygtukas ir buvau priversta „nusiimti” „Aš viską galiu” karūną.

-Mama guli!,- šnipšdėjosi beveik visi namų kampai.

-Mam, tu labai sergi?,- kyštelėdavo tai DO, tai Pa galvytė į mano miegamąjį.
Po kurio laiko vėl tyliai prasiverdavo durys ir tylus balselis paklausdavo:
-Mam, o tau dar nepagerėjo?

ir „akurat”.
Mama gulėjo „nukautauta” temperatūros smūgio.
„apdovanota” sunkiai nuo pagalvės kylančios galvos skausmu,
o kad nebūtų mažoka- „magaryčių” dar pridėtas ypatingai gerai nuteikiantis gerklės skausmas, kuris atėmė net galimybę garsiai pasakyti:

-Būkit ramūs, mama tik „čiut” pagulės ir akimirksniu vėl bus sveika.

Gulėjau parą.
Beveik visą ją pramiegojau.
O tarpmieginėse stadijose.
Kai įsijungdavo reguliarus protas, žinot, ką pagalvodavau?

Kaip gera sirgt.
Ir žinot, kad po paros ar kitos- vėl stovėsiu ant kojų ir galėsiu visais rūpintis.

Galėsiu keliaut į terasytę ir stebėti, kaip jie žaidžia.
Galėsiu paruošti jiems valgyt.
Galėsiu sudėliot jiems rūbus.
Galėsiu pažiūrėt, ar tinkamai jie išrūksta iš namų apsirengę.
Galėsiu pabučiuot išleisdama į naują dieną.
Galėsiu vėl glėbin čiupti mažąjį My.
Kuris niekaip nesuprasdamas, kodėl dieną, kai jis nemiega, mama guli lovoje ir miega-
tiesė rankytes būt kartu.
Tik aš jo nepaėmiau.

Gulėjau su visais savo negalavimais.
ir vis tiek buvau „čiut” laiminga.
Žinodama, kad sergu laikinai.

Ir viena ausimi girdėdama, kaip be mamos namų apačioje vyksta šeimos gyvenimas,
lyg įkyrią musę vijau šalin mintį,
kaip baisu, kai mamos suserga nelaikinai.
Mes JIEMS BEPROTIŠKAI
R E I K A L I N G O S .

Nesirkit.
O jeigu susergat – tai būtinai tik laikinai.

Mua,
V.