Dovana Tečiui

Kaskart, kai išaušta viena ar kita mano ar vyro proga, namai pradeda pypsėt:

-Mam, a ką tu Tečiui* padovanosi?
*mūsuose yra „Tetis”, ne „Tėtis”.
-Teti, o ką tu Mamai išrinksi?
Klausimais.

Gal dičkių toks amžius, kad kažką padovanoti atrodo būtina?
O negauti dovanų yra liūdesys.

-Tai gal bent kažką nupiešk Tečiui?,- šiandien siūlo Patricija.

-Arba Tetis vis skundžiasi, kad kojinių turi per mažai,- kyšteli dovanos idėją Dominykas,- dar mane regis koks „DEZODORANTAS” jam patiktų.

Tuo tarpu My tik spokso didelėm akim užsiropštęs ant stalo iš vazos traukia pamerktas gėles, neva tai- „bent kokį kvietkelį gi jam padovanok”.

Pasipylus „pypsintiems klausimams” ir pasiūlymams,

mudu abu šypsomės, „kad visas didžiausias dovanas mes vienas kitam jau esam padovanoję, o mažų dovanų kažkaip nebevertinam”.

Dominykas užuominą supranta.

Patricijai reikia paaiškinimo.

O Mykolas-

jis kol kas pripažįsta tik valgomas ir skanias arba burzgiančias dovanas,

Todėl iki fakto, kad yra viena iš

DIDŽIŲJŲ GYVENIMO DOVANŲ, po kurių visos kitos atrodo neprilystančios, supratimo-

jam dar labai toli.

Už dovanas.

Po kurių įteikimo,

Kvietkai, atvirutės ir „dezodorantai”,

Sumenksta.

Nes?

Nes jautiesi apdovanotas visoms gyvenimo progoms.

Su kaupu.

Mua,
V.