Inspiracijos

ARBA „V., PAAIŠKINK, KAS TOS „DVIDUBLĖS“ KOLEKCIJOS?“

Vasarytė papuolė graži. Tokia graži, kad net atsliūkinęs kavalierius Ruduo - neatsispyrė jos koketiškiems akyčių klapsėjimais ir pamiršęs, kad turi būt principingas vėsa ir lietum - nėrė stačia galva į gražuolės glėbį. Taip atsitiko visų lūpose skambantis juokelis: „Ėjo 55-oji Rugpjūčio diena“.
Taigis! Ko tik su tais galvą pametusiais įsimylėjėliais nebūna! Meilė išauklėja net „lietingus ir darganotus“.
O jeigu rimtai į šią užsitęsusią Vasarytę žvilgtelėjus - tai atmintis, kuri skaičiuoja jau 14-ka V&V veiklos metų - tokio „akibrokšto“ nepamena.
Tiesa, auksiniais rudenėliais yra tekę pasidžiaugt, bet ketvirtu Vasaros mėnesiu dar niekada.
Todėl šiandien norėjau pasidalinti su Jumis pasakojimu, kodėl ir kada pas mus atsirado „DVIDUBLĖS“ kolekcijos ir kokia tokio užmanymo mintis.
Tad „apeinant“ šio, JAU KETURIOLIKTO,  sezono orų pokštus - Lietuviškoje mūsų kūryboje jau  įvyko 13 sezonų, kurie buvo „surėdyti“ labai panašiu „principu“.
Rugpjūtis atsisveikina kaitra, „pasišpaguojam“ ilgakočiais kardeliais rugsėjo 1-ąją ir tuomet jau neriame stačia galva į vėsių rytų maratoną, kai bent jau du drabužių sluoksniai yra būtini.
Gyvendami tokiu taisyklingu ritmu kartą stabtelėjom: tradiciškai kolekciją išleidžiame rugpjūčio pabaigoje (su mintimi, kad Motušės į rugsėjo pirmą eina aukštai pakėlusios galvas ir pasipuošusios), o pastaroji dažnai būna dosni kaitra, todėl pirmaisiais savo veiklos metais - šaudami naujienų fejerverką prie +30C ir siūlydami šilčiausius vilnonius rūbus ir drūčiausius paltus - ilgainiui susimąstėm: “O gal galima kažkaip kitaip?“.
Prieš akis „sugriuvo“ net trys tvirti faktai:..

Apie tai, kas kasdieniška.

Ir paprasta.

Ranka pasiekiama. Širdimi apkabinama.

Apie prisiminimuose „kleksinčią“ Močiutės siuvamąją.

Mielomis bangelėmis išraižytą Jos veidą, bandant įverti siūlą į ankštą adatos skylutę.

Nuo besisukančio ratelio sklindantį alyvos kvapą.

Siūlų „špūlytes“.

Sagyčių dėžutes.

Žirklių „čerškėjimą“.

Sukneles lėlėms.

O kartu - apie tai, kas svarbiausia.

Neįkainojama. Nenuperkama.

Apie laiką kartu.

Apie jausmą, kad gera.

Apie žinojimą, kad rūpi.

Apie suvokimą - kad „ir kas benutiktų - aš būsiu šalia“.

Apie jaukumą. Rankų.

Apie saldumą. Ką tik iškepto obuolių pyrago.

Apie šilumą. Žolelių arbatos. Nors ne. Pokalbių.

Apie apgaubimą. Pledu. Nors ne. Glėbiu.

Apie prisiminimų albumą. Nors ne. Jų supimą delnuos ir širdį.

Ir ore pasklidusį „gardžiausią“ aromatą - kad didžiausia laimė yra paprasta...

FOTOSESIJOS IDĖJA - ŠĮKART ISTORIJA, KURIAI SCENARIJAUS sukurti nereikėjo.
ISTORIJĄ PARAŠĖ- PATS DOSNUS LIKIMAS.

Aš turėjau gražią ir šiltą vaikystę. Buvau mylima, lepinama, augau saugioje, šiltoje ir jaukioje aplinkoje, buvau apsupta didele moteriška meile ir rūpesčiu.
Mama. Močiutė. Teta. Sesė. Mano šeimos moterys, kurios žingsnis žingsnin mane lydėjo augant.
Man nieko netrūko. Tačiau taupėme. Ne iš didelės prabangos, ar prašmatnumo, kad parduotuvėse kabantys rūbai mums netiko – mūsų šeimoje gimė tradicija drabužius siūdintis pas siuvėją.
Labai gerai pamenu, kai prieš Rugsėjo pirmąją, mano Mama su Teta, kuri visą gyvenimą dirbo mokytoja- suplanuodavo vizitą pas mūsų šeimos siuvėją.
Kartu keliaudavom ir mudvi su sese.
Dar visai nedidukė stebėdavau, kaip siuvėja matuoja Mamą, aptaria norimo pasisiūt rūbo detales, audinį. Labai laukdavau, kada keliausime į Panevėžyje įsikūrusią audinių krautuvę ir galėsiu stebėt, kaip Mama renkasi medžiagą, pamušalą.
Čiupinėdavau savo suvokimu „gražiausius“ ir kartais stipriai stebėdavausi, kodėl Mama išsirenka tokius neryškius ir vienspalvius.
Mama niekada nemėgo margų ir daugiaspalvių rūbų. Ne kitokia užaugau ir aš.
Su dideliu nekantrumu laukdavau pirmojo pamatavimo, kai vėl, patogiai pasodinta ant „sopkutės“ siuvėjos darbo kambarėlyje, akimis ganydavau adatėlių „caksėjimus“, smingančius į naują Mamai siuvamą rūbą.
Po kurio laiko- visa „sudaigstyta“ Mama, nusišypsodavo: „Kaip manai, ar bus gražu?“...

Mūsų kūryboje pagrindiais smuikais griežia moterims skirti rūbai.
Bet. Pristatydami save rūbų, ne jausmų kūrėjais, iškart šyptelim, kad geriausiai jaučiamės tada, kai pastaruosius „suplakame“.
Kadangi šios fotosesijos tematikai pasirinkau „grožio, estetikos kelionę iš kartos į kartą“ - negalėjau
dviejų pagridinių „filmo aktorių“ neaprengti V&V rūbais.
Jūs net nežinote, kaip aš džiaugiuosi, kad filme sutiko sudalyvauti mano Mama ir kad aprengus ją nuo galvos iki kojų šios kolekcijos rūbais - ji atrodė puikiai, o svarbiausia - jautėsi savimi.
Mamai - 69. Ir čia yra atsakymas - ar mūsų rūbai tinka tik jaunoms ir „kūdoms“.
Na, o šalia „trypčiojančiai“ galiu irgi paplot.
Prie liepos mėnesio, beveik plius 30 laispnių karščio, kuriais mus „palepino“ antroji fotosesijos diena, ji „apsluoksniuota“ V&V madomis - jautėsi, kaip žuvis vandenyje.
Man, pastelės mylėtojai ir ramybės „visame kame“ puoselėtojai, žvelgti į savo devynmetę, kuri jaučiasi pati sau graži ir pasipuošusi su „ramiaspalviais“ deriniais, be vienaragių ir animacinių filmų herojų - yra didelė laimė ir džiaugsmas.
Ir nors mergaitėms rūbelių nepasiūlysim daug, bet visi jie - „atliepiantys“ Mamos derinius.
Man be proto gražu „giminingos“ „Mother&daughter” aprangos detalės, bet stipriai neprijaučiu „identiškam suderinimui“. Nuo kurio pasidaro tiek saldu, kad net rūgštu. :)

Tad kolekcijoje išvysite panašius, iš tų pačių audinių pasiūtus Mamos&Dukros rūbus, kurie duetu suskamba į darnų „ramų“ vaizdą ir jausmą.
Mergaitėms siūlysime:...

Dažnai kalbėdama apie dienos derinius ir juos Jums demonstruodama „mandriai“ įvardiju:
- Tai yra lyg maži taškeliai ant „i“ ir „ė“, - jų nepanaudojus - tekstą perskaitysi, bet be didelio malonumo. Nes akis nuolat „taisys“ klaidas.
Lygiai tas pats yra su aksesurų panaudojimu.
Apsirengti galime ir vien tik rūbais, tačiau į jų kompaniją prijungus šalikus, kepures, skareles, papuošalus, priderinus rankines ir avalynę - derinys pasidaro ne tik „perskaitomas“, bet ir labai malonus akiai.
Ilgai galvojau, kaip aiškiai ir greitai perskaitomai pateikti informaciją apie Rudens-Žiemos 24/25 aksesuarų „desantą“ ir nusprendžiau taip.
Pirmojo dalyje kalbėsiu apie aksesuarus, kuriuos bus galima įsigyti iškart, kai tik startuos mūsų kolekcija, antroje - apie tuos, kuriuos panaudojame, skolindamiesi iš kitų prekės ženklų.

1. Tradicijų nelaužome ir kaip ir kiekvienoje vėsiam sezonui skirtoje kolekcijoje – esame „sukrutėję“ virbalais net DU šalikus.
Tos, kurios su V&V žygiuojate jau koja kojon žinote, o toms, kurios į mylėtojų gretas prisijungėte neseniai - mes norime su didžiausiu orumu pasakyti - taip, mes esame „dinozaurai“, kurie savo kolekcijose siūlo įsigyti gaminių, megztų RANKYTĖMIS.
Po vieną. Su didžiausiu rūpesčiu ir atidumu.
Šįkart pristatysime juodos ir karamelinės spalvos „jaukiau nebūna“ kategorijos dalyvius...

Ar smalsumas, kokį pratęsimą turės šis Rudenėlis, kutena padus?
Nuotraukų dar teks palūkėti, o štai žodžių „žvirblius“ iš narvelio paleist galiu.
Žinot, čia kaip knyga - pirmiausiai perskaitykit, o paskui pažiūrėsit filmą.
Pasakė didžioji "filmų režisierė ir knygų autorė V.".
Taigi. II šios kolekcijos dublyje:
Nekantraudami trypčioja net du ilgi striukiniai paltai, mūsų "terminologijoje" geriau žinomi, kaip „kraftai“ - šokoladinis ir auksaspalvis.
Esame prisiekę šokoladinės spalvos mylėtojai, todėl paspaudę jai trumpą pauzę I dublyje - atsivejame su „šokoladiniais gardėsiais“ antrame - šalia „gardžiaspalvio“ striukinio palto, mes Jums paruošėmė pirmą kartą mūsų horizontuose į derinius besiprašančias velveto kelnes, merino vilnos golfyti ir megztuką, dviejų ilgių „cargo“ sijonus ir dviejų dalių laisvalaikio kostiumą, skaniu pavadinimu "Marmeladas".
Šalia šokolado - mes tiesiam ranką ir klasikinei, rafinuotai JUODAI.
Šia spalva mes „numaliavojom“ rimčiausią, kokybiškiausią ir gražiausią klasikinio ilginto švarko ir plačių kelnių duetą. Jį pasiuvome iš audinio, apie kurį galėčiau parašyti „traktatą“ jo kokybės, ilgaamžiškumo ir prabangaus vaizdo prasme. Jis gavo pavadinimą "Royal" ir iki paskutinio siūlo tokio prašmatnaus vardo yra vertas...

Mes esame siuvėjai.
Ir truputį mezgėjai.
Savo kolekcijose siūlome Lietuvoje siūtų ir megztų gaminių derinius.
Rūpinamės savo gaminių kokybe gerokai stipriau, nei kiekybe.
Ar būna - "stengiaus, kiek galėjau - nutiko, kaip visada"? Aišku būna!
Bet.
Ranką prie širdies pridėjus - mes nuolat sukame galvą, kaip pasiūlyti ne tik gražų, bet ir ilgaamžišką daiktą.
O pastaruoju metu vis ausis palepinantys atsiliepimai: "kelis metus nuoširdžiai "myluoju" ir niekaip negaliu "sumyluot" kelia iki žydro dangaus ir verčia maskatuot kojom krestelėjus ant puraus debesėlio.
Taip. Mums svetimas ketinimas - siūti/megzti greitai susidėvinčius gaminius, kad sekantį sezoną prireiktų vėl naujo.

Kuriam. Stengiamės. Testuojam.
Ir griežtai laikomės taisyklės - kuriame lyg asmeniškai sau.
Ir norime, kad rūbas nekeltų pretenzijų, nei dėvint, nei jį prižūrint.
Bet šioje vietoje turiu stabtelt.
Nes žodžio "PRIŽIŪRĖTI" nevalia pamiršti.
Kaip savo odą, plaukus ir nagus prižiūrime ir puoselėjame, o ne vien tik džiaugiamės, kad juos turime, taip pat ir mūsų "antrąją odą" - drabužius - reikia ne tik turėti, bet ir prižiūrėti.

Atidundančioje kolekcijoje vėl pasiūlysime didelį glėbį spintos naujokų.
Kad jie džiugintų Jus tokiu pat vaizdu, kaip ką tik parsinešus namo - reikia prisimint ir nepamiršt pritaikyt kelias paprastas, bet stebuklus darančias taisykles...

Tai kokie "dievai" pašnabžda kolekcijos spalvas? - kartais klausiamai pakeliat antakius.
Mūsų mūzos žeme vaikšto,- nusišypsau.
Dažniausiai lietuviška žeme.
Tiesa.
Kartais jos kėšoja bekele.
Kartais šokinėja per išgriuvusias ant šaligatvio rudenines balas.
Kartais brenda sniegynais.
Kartais tipena šiltu smėliu ar mirko pėdutes ežero pakrantės bangelėse.

Tad jau 14 metų gyvendami su tom savo mūzom pašonėje -
esam visų pirma žinotojai, kad mūsų kolekcijos turi būti ne tik gražios, bet ir praktiškos!
"Numaliavojus" rudeninę kolekciją baltų atspalvių teptukais, kaži ar sulauktume aplodismentų.
O nerūpestingą Vasarytę stipriai "nubrunetinę" - musėt ne mažiau nuviltume.

Todėl paleisdami savo mūzoms plaukus - juos "pinam" į lengvas kasas.
Pradėję dėliot vėsiojo sezono "mood board'ą" laikomės taisyklės - BENT 1 TAMSUS ATSPALVIS.
Jeigu pavyksta "prijungt" į kompaniją dar bent vieną - esam dar labiau patenkinti.
Šįkart - į "tamsaus", Rudeniui itin tinkamo atspalvio pozicijas tvirtai stoja...
F A N G O  spalva.
Taip ją vadina spalvų išmanytojai, o mes nebūtume mes - jeigu visko nesupaprastintume į buitiškesnę, paprastam žmogui suprantamą kalbą.
Tad iškilmingai skambanti "Fango" mūsų žodyne pavirto "kurapkytėm ir fazanėm".
Šiaip dar visai ir tiktų "šlapias žvirblis", bet jau tiek to.
Žinau, kad bus dalis Jūsų, vadinsiančių šį atspalvį rusvu, bus tokių, kurios sakysite - pilkšvas. Bus "krikštijančių" ją rusvai pilkšva. Bus pilkšvai rusva...

Kai rupjūtis dar lepina mus žaliais miškų horizontais, bet dardant gimtinėn, vis dažniau akyse išdygsta geltonais, ką tik nukultais rugių plotais "ropojantys" kombainai-
suprantu, kad rudenėja.
Kai pasičiupus kavos puodelį, susisiautus į chalatėlį, tiesiai iš lovos išdundėjau šįryt terasytėn- neužtrukau. Rytai nebe tokie dosnūs šiluma.
Kai kasdieninis šuns pavedžiojimas miško takeliu pripildo kišenes baravykais.
O burna įpranta prie kasrytinės brukniškų vitaminų porcijos. Suprantu, kad rudenėja.
Ar liūdna? Ne.
Save priskiriu 4 sezonų šalininkams.
Visada nuoširdžiai laukiu Pavasario, net spirgu, žengdama į Vasarą, su dideliais jaukumo lūkesčiais moju Rudeniui ir kasmet taip laukiu sniego ir Kalėdinio meto, kad galva ima suktis- tai kuris sezonas yra arčiausiai "dūšios".
Kiekvienas savaip gražus. Kiekvienas savyje talpina daug mažų stebuklų, kurie kasdienybę padaro ypatinga.
Dabar jau laukiu Rudens.
Esu rutinos žmogus, tad šis sezonas visada mano širdyje ima griežti būtent josios pasiilgimo smuikeliais.
Kai visus mylimus, grįžtančius po dienos darbų, užduočių ir iššūkių galima pasitikti ką tik iš orkaitės traukiamu obuolių pyragu.
Ir apgaubti jaukių namų kvapu ir šiluma...

Mylime visus savo rūbus.
Ir tuos, kurie nespėjus mirktelėti dingsta iš kabyklų palydimi klausimais "o šitas jau buvo ar dar tik bus?".
Ir tuos, kurie "užsisupa" mūsų horizontuose kiek ilgiau, nei planuota.
Tačiau į klausimą - "o ką darote su tokiais, kurie namų taip ir nesuranda?"- oriai galime atsakyti- tokio plano neturime, nes anksčiau, ar vėliau visi kolekcijų dalyviai pamoja mums atsisveikinimo mostu.

Kuriame. Dalinamės naujienomis. Skelbiame apie vienetukus. Trimituojame apie draugiškiausių kainų laikotarpį.
Ir vėl sukame V&V kolekcijų gimties ratą nuo pradžių.

Mūsų delnuose jau "tupi" Ruduo.
Pritūpęs žemam starto laukia fotosesijos ir jau eilę metų - išrūkdami fotografuoti naujienų - paliekame Jus su kabyklose jau besisupančių rūbų draugiškiausių kainų laiku.
Džiaugiamės, jog taip sutapo, kad fotosesiją susiplanavome anksti, tad ir "vasariniokų" kainas dabiname nuolaidomis tada, kai Vasarytė dar įsisukusi į patį gražiausią savo
nuotykių, įspūdžių ir išvykų siautulį.

Visada Jūsų,
V.
  

Sakoma, kad reikia išvykti atostogų, kad pravėdintum galvą ir pailsėtum.
Tai aš ir išvykau.
O ką daryt tiems, į kurių lagaminą slapčia "įsikabaroja" mūzos ir galvos vėdinimo procese galvą suka į tokius kampus, kurie primena tai, ką esi palikusi gimtinėje... DARBĄ.
Antai horizonte raudonų ir mėlynų saulės skėčių galvos "pūpso", o vietinėj krautuvėlėj rankšluostis atitinkamų spalvų dryžiukais akį merkia, pasirinkto viešbutėlio krėsliukai "lyg netyčia" žvilgsnį masinančiu dryžuotu raštu pasipuošę kviečia prisėst.

Ne veltui sakoma - norint visą gyvenimą nebedirbti - reikia įsimylėti savo darbą tai padarius - daugiau dirbti nebeteks niekada.
Panašu, kad mano scenarijus suka į tą pusę. Na bent jau kalbant apie keliones ir "tratant" iš jų nemenka "srovele" nuolat transliuojamų įspūdžių.
Susikrovusi į lagaminą didžiąją dalį Vasaros I dublio derinių, keliaudama sukinėjau galvą į "mariakiškas" inspiracijas ir mintyse džiūgavau, kad grįžusi iš įkvepiančių atostogų po romantiškąją Amalfio pakrantę - aš stačia galva galėsiu pulti į Vasaros pratęsimą, kuris taip stipriai kuteno paširdžius atostogų jausmu keliaujant.
Vasarytės pratęsimui pasirinkau "mariakiškus" dryžius ir artėjant kolekcijos starto datai - esu įsitikinusi, kad pasielgiau teisingai.
Tie jaukūs ir žaismingi dryžiukai - atostogų nuotaikai leidžia kilt lyg termometro stulpeliui atgręžtam į po žydrą Vasaros dangų besiritinėjančios saulės pusę.

V.

"Mes ne tik apie rūbus. Mes ir apie gyvenimą."

Tokį skambų teiginį mes įsirašėme į savo kuriamos naujos e-parduotuvės titulinį puslapį.

Ir šįkart, besiruošdami dvidienei Vasaros kolekcijos fotosesijai dar sykį įsitikinome nesuklydę.

Ir jeigu fotografuotume tik rūbus.

Mes tikrai nesibelstume per pusę Lietuvos, prisikabinę prie per siūles ketinančio išplyšt autobusėlio priekabos, kurioje važiuoja surikiuotų tiek daiktų, kad galėtume be civilizacijos privalumų išgyvent dar bent savaitę.

Mums būtų vistiek- smėlio krūva, ar Sacharos dykumą primenanti smėlio siena.

Mes nežvejotume iš sendaikčių turgelių rakandų, kurių galbūt niekas net neįžiūrės.

Mes negaudytume saulės ir vėjo.

Mes nepurtytume iš plaukų smėlio.

Basomis pėdomis neliestume ką tik įšilusios žemės.

Nesirūpintume, kad nuotrauka neperteiks rūbo plazdenimo pučiant vėjui ar niekas iš jos neįžvelgs ilgos suknelės vėsaus "padalkyčių" prisilietimo einant.

Nespygautume, pamačiusios fotoaparato ekrane išryškėjusius vaizdus, kurie pakutena ne tik akis, bet ir ten. Kažkur giliau.

Taip. Mes esame drabužių.

Ne jausmų kūrėjai.

Tačiau su didele meile sudėlioję kolekciją

"Magaryčių" pridedame ir jausmą - ne tik gražu, bet ir gera.

Užsimerkit ir pasisaldinkit mintis: prieš akis - ilga ir nuotykiais dosni Vasara.

V.

Vasaros fotosesijos mano akiai būna pačios gražausios. Kodėl?
Nes jose būna beprotiškai daug tikro jausmo.
Fotografuojant gegužę, aš savo kailiu jau beveik jaučiu, priešais nosį trypčiojančią nuosavą basakoję vasarytę su daug smėlio, paežerės lieptukų, jaukių piknikėlių ir terasytės vakarų.
Myliu tą vasarinį jausmą, tą lengvumą, nerūpestinumą.
Tas rusvas basas kojas, priderintas prie besiplaikstančių suknelės „padalkyčių“,
tas šiaudines skrybėles, uždėtas ant saulėje džiūstančių plaukų.
Tą saulės nubučiuotą odą, kuri nejučia įgauna kažkokį stebuklingą spindesį.
Tik vis nežinau daugiau nuo įdegio ar nuo laimės.
Bet. O. Tačiau.
Turėdama pačios gražiausios titulą, vasaros fotosesija groja ant pačio įtempčiausio nervo stygos.
Ji yra vienintelė, dėl kurios aš nesileidžiu į diskusijas, kur ji vyks: viduje ar lauke.
Ir ji visuomet būna praktiškai vienintelė, kai visi sužiūra į mane baksnodami į kalendorių, jog laukti nebėra kada ir ant lėkštutės padeda pasiūlymą: fotografuoti viduje.
Tada aš nervingai purtau galvą, barškinu nagučiais į palangę garsiau, nei kitapus lango į tą pačią palangę barbenantys šalto pavasario lietaus lašai. Kiekvieną rytą pradedu nuo orų prognozės apžiūros su klausimu: “a maž jau pasikeitė į gerąją pusę?“ Ir nežinau, ar norai daro stebuklus, ar baimė, kad vis dėlto reikės į vasarą įsijausti kažkur fotostudijoje.. Bet jau eilę metų orai išklauso mano ilgametražių maldų.
Ar nebūna pokštų? Būna. Kartais vietoje planuotų +20, atsitinka +9.Kartais iš bala žino kur, sukyla man dar neregėti vėjai. Kartais vietoje kūnui malonios šilumos, atsitinka karščio smūgiu grasinantys „iškepimai“.
Tokia yra vasara.
Bet kad ir kaip bebūtų- ji visada būna pilna tikro jausmo...

Labai dažnai savo derinyje parodžiusi vieną ar kitą senesnės kolekcijos ar itin greitai namus radusį rūbą sulaukiu klausimų:
- Kokia kaina?
- Kada pasipildysime?
- Kodėl negalime pasiūti/numegzti dar?
- Tai kam tada iš viso rodaisi, jeigu neturi parduot?
- Ar šiais laikais dar yra daiktų, kurių ir už pinigus negali nusipirkt?

Esame kiek kitoks prekės ženklas.
Toks pats, jeigu kalbėsime apie tai, kad esame pelno siekianti organizacija ir papildomas pinigėlis, gautas pardavus didesnį kiekį- mums kišenės tikrai neišplėštų.
Tie patys lekalai.
Tas pats, jau ištestuotas audinys/siūlas.
Jokių išlaidų parengiamiesiems darbams (fotosesijoms, katalogams).

Tik "švyst" dvigubą kiekį ir atitinkamai dvigubas pinigas kišenėje.
Tačiau šioje vietoje. Sukame iš kelio, kaip tradicinė pelno siekinati organizacija.
Nes šalia šito "greitai ir lengvai"- širdyje gyvena didesnis noras "limituotai ir ne tiek, kad užtektų visoms ir dar liktų".

Esame Lietuviškas prekės ženklas.
Daugiausiai savo rūbų parduodame čia. Lietuvoje.
Šalyje, kuri nėra labai didelė.
Ir labiau, nei turėti didesnę piniginę vertiname mumis pasitikinčių Damų norą turėti ne masinės gamybos rūbą.
Kai labai pykstate, kad kažko norėjote, bet negavote,
pagalvokite- ar ne labiau pyktumėt, jeigu išėjusi gatvėn su mylimu rūbų sutikumėte ne vieną tuo pačiu pasidabinusią ponią?...

Arba Pavasaris per gražus neturėt tęsinio.

Paklausykite antrojo mūsų Pavasario/24 akordo.

Juk Pavasaris per gražus, turėti tik juo suskambėjusį vieną.

Kai saulė žydro dangaus skliaute pradeda apsigyvent ne retkarčiais, ne protarpiais- o beveik kasdien- drabužinėje šie gamtos stebuklai „atsiliepia“ lengvesniais deriniais, plonesniais sluoksniais ir lyg netyčia „murktelėtu“ gardesnio atspalvio vitaminu.

Žydėkite pačios, iškeliaudamos į žydinčias Pavasariu gatves iš žydinčių džiaugsmu ir lengvais rytais spintų.


Besimėgaujanti įsisiubavusiu ant žydėjimo sūpynių Pavasariu,
Jūsų,
V.

Jau ne kartą esu "porinusi", kodėl didžiosios metų kolekcijos yra skiriamos į dvi dalis, kurias mes "mandriai" vadiname "dubliais".
Negirdėjusios šių mano "pasiaiškinimų"- trumpai pasikartoju:

Ruduo mūsų horizontuose startuoja rugpjūčio gale, kai Lietuviška Vasarytė būna bene pasiekusi pačias karščio aukštumas, todėl "lipdydami" rudenines kolekcijas- visuomet stengiamės į pirmąjį jų dublį "atseikėti" tuos rūbus, kuriuos būtų galima dėvėti "čia ir dabar", o ne "ketinti tai padaryti po keletos mėnesių".
Tuo tarpu, startavus antrajam Rudens dubliui, rugsėjo gale- mes link Jūsų tiesiame jau "drūtesnius" rūbus, kurie Jus drąsiai lydės ir per šalčiausias žiemos dienas.
Ne kitaip ir su gražuoliu Pavasariu.
Pirmasis jo dublis startuoja vasario mėnesį, kaip gimtinėje, kaip taisyklė, šėlsta gili žiema, todėl nepamiršdami, kad kuriame Pavasarį, stengiamės į pirmojo dublio startą "surikiuoti" šiltesnius arba sluoksniavimui stipriau tinkamus rūbus, na o į antrą- jau kurdiname plonesnius ir itin kvepiančius įsismarkavusiu Pavasariu.

Šioje vietoje turiu stabtelėti ir pasakyti labai svarbų faktą:
abeji bet kurios kolekcijos dubliai tiek spalviškai, tiek stilistiškai PUIKIAI dera, nes kuriame juos, kaip vientisą ir darnią kolekciją.

Jau savo spintose ir deriniuose draugaudamos su pirmuoju mūsų Pavasario/24 dubliu jo "koncepciją" "pačiupinėjote".
Tad ko tikėtis iš II-ojo?...

Už mus, Moteris.
Besistiebiančias.
Kraunančias pumpurus.
Žydinčias.
Brandinančias vaisius.
Teikiančias pavėsį ir prieglobstį.

Silpnas, kai norisi.
Stiprias, kai to labai reikia.
 

Su mūsų, viso Pasaulio moterų, diena.

V.

 

Šįkart fotosesijos idėja gimė taip lengvai, kad net artėjant suplanuotoms dienoms, darėsi
baisu, kodėl nejaučiu įprasto virpulio: "ar tikrai pasirinkau teisingai?"
Buvau neseniai aplankiusi Kalėdinį Gdanską ir sugrįžusi iš Italijos. Keliaujant teko stabtelėti
Europos miestuose, kurie eilinį kartą vertė aikčioti, kaip svetur gražu!
O štai važiuojant namo, kai širdį kuteno pasiilgimo ilgesys, o mintys skraidė, jau sukdamos
ratus - kur įamžinti Pavasarį - tiesiai į ją "smeigė" žinojimas - kad mūsų ekipažas juda link
namų taško, kuris savo jaukumu ne tik nenusileidžia, bet kai kuriais atvejais ir lenkia "aj, kaip
gražu ir jauku" epitetais apibarstytus senamiesčius.

Taip mes 2 dienom įsikūrėm Vilniaus bohemiškajame Užupyje.
Stipriai autentiškomis detalėmis alsuojančiame bute.
Kur ir gimė mūsų Pavasaris|24.
Stipriai persmelktas žinojimu, kad...

Sakydama, kad aš girdžiu, ką Jūs sakot, ko prašot, ką pastebit, ką krituojat- tai sakau labai nuoširdžiai.

Beprotiškai mylėdama savo prekės ženklą, aš rūpinuosi, kad jis būtų „atliepiantis“ ne tik subjektyvius mano, bet ir Jūsų poreikius.
Todėl, kartais trypčiodama priešais veidrodį ir zirzdama, kad konstruktorės „dar kiek“ patrumpintų ar pritaikytų tai, kas stipriau patiktų man- aš nusileidžiu sveikam protui, kad „plika bamba“ tikrai didžioji mūsų klienių neis. Ir visus „plikabambius“ galėsiu pasilikti išskirtinai sau.

O kai neklausau. Ir toliau zirziu, žinot, kuo mane auklėja?
Kad rūbui nepasisekus dėl mano subjektyvių norų ir nepasvertų ambicijų- aš pati eisiu į Kalvarijų turgų ir turėsiu išsiklojus ant asfalto savo „maikelas“ pardavinėt prie įėjimo.
Tai „long story short“- aš klausau. Tiek protingų ir turinčių daug žinių konstrukturių, tiek Jus aptarnaujančių V&V merginų, tiek Jūsų pačių.

Tačiau pastaruoju metu esu savotiškai „įsprausta“ į kampą.
Ne, ne į kampą. O į du kampus.
Viename Jų garsiai pasisako tos, kurios mėgsta įliemenuotus rūbus, yra išlikusios ištikimos oficialesniam stiliui, drąsiai renkasi aukštakulnius ir mano nuostabai su jais keliauja per visas darbo dienas.
Negalvokit- nekritikuoju. Beprotiškai moteriška, elegantiška ir gražu, bet ne kiekvienai, ypač, jeigu darbotvarkė mirguliuoja daugybe darbų skirtinguose miesto galuose su keliais tokiais, kuriuose pati žinai, kad reikės dar ir panešėti vieną kitą sunkumą.

Antrame iš jų- laisvesnio stiliaus gerbėjos.
Retai kada pamatomos su aukštakulniais, dažniausiai laikosi nuomonės, kad geriau laisviau, nei aptempčiau, na o jeigu renkasi derinyje figūrą paryškinantį rūbą, tai kaip taisyklė būna tik vienas iš jų.
Pavyzdžiui: jeigu pasirenka „legendines“ kelnes, tai į jų kompaniją būtinai „įkurdins“ didesnį megztuką, platesnius marškinukus, kokonišką paltuką.

Aš save stipriai priskiriu II kampo kompanijai.
Ir jeigu anksčiau, kai V&V žengė pirmuosius nedrąsius žingsnius, aš pasisakiau stipriau už ofisiuko stilių, pieštukines sukneles ir „įžviegtus“ (aut.pastaba LABAI STIPRIAI APTEMPTUS) sijonukus- tai dabar- visai nieko prieš neturėdama prieš „ofisiuko“ derinius, mieliau renkuosi stilingus kelnių ir švarkų komplektus, oversize tipo baltus marškinukus derinu su „slim“ kelnėmis ir grubesniais batais...

Vakar įsisukus kūrybiniuose darbuose, staiga išpučiu akis:
- Pala pala! Jurga, nejudėk!!!!!
Ir suradus telefoną, parpuolu ties konstruktorės Jurgos kojomis.

Mano šūktelėjimas turbūt nuskamba taip, lyg per Jurgos koją liptų delno dydžio voras!
Nes Jurga ir visos aplink krutančios komandos damos vos valdosi nepradėjusios klykt: " Kaaaasss?????"

- Pažiūrėk! Ant tavo kojos iš siūlo širdelė išsiraičius!!! - parpuolus ant kelių džiūgauju.

- Kad tave kur galai - visos komandos vorų "bijotojos" su palengvėjimu atsidūsta, o aš nešu telefono ekrane - MEILĘ.
IŠSIRAIČIUSIĄ IŠ SIŪLO.

Meilės dienos ryte, noriu visai nepopuliariai palinkėti:
Tegu VASARIO 14 nebūna išskirtinė šventė.

O tik VIENA IŠ 365 sklidinų meilės dienų.
Kasdien.

Visur.

Ir pačiuose mažiausiuose dalykuose.

Už meilę.
Kad ir susiraičiusią iš siūlo galo,
Mua,
V.

Jau eilę metų, viduržiemiais, mūsų horizontuose ūžia tikras darbymetis.
Kai Kalėdiniai prisiminimai jau būna spėję prasisklaidyt, o jausmas, kad iki šiltojo periodo dar beveik šviesmylė - mes JUNGIAME PAVASARĮ.
Tiesa, kad ir kiek "jungtume" ir degtume noru, kad ir gamta mums padėtų įsijausti į pavasarinę nuotaiką, jau eilę metų klusniai į nuotraukas guldome PAVASARIUS, už lango arba spaudžiant neregėtų aukštumų šalčiams arba, kaip šįkart, siaučiant šlapdribai.

Bet. Kad ir koks dangus būna paniuręs - mūsų komandos nuotaikos, jis negeba "užkrėst" slogučiu.
Čiupinėdamos pavasarinius, dar vis besikuklinančius pumpurus, švytuodamos palei nosis, stebuklingai pražydusiomis alyvų kekėmis, mes "kleksime" fotoaparato mygtuku su geru jausmu.
O, kaip gi nebus gera...
Juk fotografuojame kolekciją, kuria dabinsimės, kai žiema norom ar nenorom, jau "pakuosis šmutkes" ir cepelinų spalvos dangus jau dažys savo skruostus akį veriančiomis žydrynėmis.

Dvi dienos tiesioginių draugysčių su "Pavasariu/24", leido kilstelėti nuo žieminių oro išdaigų kiek pasvirusius lūpų kampučius žemyn - Pavasaris bus.
VISOM PRASMĖM.

Pirmasis mūsų Pavasario/24 dublis startuoja vasario 28 d.
Antrasis - kovo 27 d.

V.

Iš Jūsų klausimų gausos supratau, kad didelis būrys Jūsų esat aktyvios kalnų mylėtojos ir informacijos, susijusios su mano įspūdžiais laukėt, kaip karštų bandelių- po ilgos pirmos dienos kelionės atgal namo- jaukiai įsitaisiau tarpinės stotelės lovoje ir pamėginau ištransliuot tą, ko "paskūpijau" būdama Italijoje.

Tiesą sakant ne tiek skūpijau, kiek laiką stengiausi skirti tiems, kuriems paprastomis dienomis gal jo kiek iš manęs pritrūksta.

SLIDINĖJIMO KURORTAS
Šįkart rinkomės Italijos Krontplatz'ą.
Jame lankėmės pirmą kartą
Rašau aukščiausią įvertinimą.
Subjektyvia mano jau aplankytų slidinėjimo kurortų hierarchijoje- aš šį kurorortą įrašyčiau pirmoje vietoje. Po Valgardenos.

+ Labai daug įspūdingo plačio trasų.
+ Beveik jokių paprastų keltuvų (jau nekalbu, kad "pašikniukų" visai nemačiau.
Tik gondolos!
Kas yra beprotiškai patogu.
+ Paprasta susigaudyti.
Net ir tokiam "blūdui" kaip aš.
Kur benusileistum- artimiausia gondola tave užkelia į tą pačią kalno viršūnę...

Atsiverčiu per Kalėdas dovanų gautą knygą.
Nauja.
Šviežia.
Kvepianti spaustuve.
Drūta.
Greitai perverčiu pirštais per šiugždančius puslapius.
Perskaitau pavadinimą ir trumpą aprašymą.
Įdomu, apie ką ji bus?
Ką iš jos "išsinešiu"?
Ko pasimokysiu?
Ar "strigs" atmintin?

Pirma naujų metų diena.
Prieš akis 365 dienų drūtumo metai.
Anotacijos nėra.
O gal anotacija galėtų būti vakar vakare įgarsinti pasižadėjimai?
Bėgioju mintimis po spėliones:
Kokie jie bus?
Ko išmoksiu?
Ką iš jų "išsinešiu"?
Kurios jų dienos įsirėš atmintin?

Nauji metai, kaip ir šviežia knyga.
Į puslapius suguldytoje istorijoje bus visko.
Ir intrigos.
Ir iššūkių.
Pergalių. Ir pralaimėjimų.
Bus vietų- kurios sukrės.
Palies.
Įsimins.
Bus puslapių, kuriuos norėsiu greičiau praverst.

Niekada nesirenku lengvų knygų.
Nemėgstu "saldumyninių" istorijų.
Mėgstu istorijos gylį.
Pasakojimo savitumą.

Tad šiandien...

Butikėlyje dūzgia malonus šurmulys.
Kas ieško pačios jaukiausios aprangos Kalėdukėms, kas dabinasi įmonės vakarėliams.
Bet didžiausia nūdienos paklausa yra mažos rožinės dėžutės, kurios suteikia galimybę rinktis LAIMĘ pačiai.

D o v a n ų   k u p o n a i .
Trumpa informacija apie juos:

* Mūsų dovanų čekiai "tupi" dailių rožinių dėžučių "stalčiukuose".
Todėl įsigyjant juos butikėlyje- jų "vizualas" bus DĖŽUTĖ.
Tokias pačias dėžutes galime atsiųsti ir kurjeriais.
Tik raginame ilgai nesnausti, mat kurjeriai kasdien darosi vis labiau apkrauti.

* O GALIMA KITAIP?
Turime ir VIRTUALŲ dovanų kuponą, kurį galime atsiųsti pdf formatu, Jums beliks tik jį atsispausdinti ant balto popieriaus lapo.

* UŽ KOKIĄ SUMĄ?
Sumas, už kurias norite pradžiuginti- įrašome tokias, kokias tik pageidaujate.

* KUR GALIMA JĮ IŠLEISTI?
Dovanų čekį išleisti galima mūsų butikėlyje ir www.viktorijos.lt

* PER KIEK GALIMA JĮ IŠLEISTI?
Dovanų čekio galiojimas- net pusė metų.

Ką tik gimė dovanos idėja?
Susisiekite su butikėlio fėjomis: el.p.info@viktorijos.lt
arba užsukite pasimatyti gyvai.

M.K.Paco g.13, Vilnius.,
II-V 11-19val, VI 11-16val.

V&V

-It’s the most wonderful time of the year,- niūniuoju sau po nosim barškindama klaviatūrą.

Ir išties,- viena sau mąstau,- galima būt galvą pametus dėl svaiginančio Vasaros jausmo, dėl atgimstančio visuos pašaliuos ir širdies užkaboriuos Pavasario, dėl Rudens spalvų ir romantikos....
Galima mėgt arba nemėgt žiemos.
Bet nemylėt Kalėdų- tiesiog neįmanoma.
Ne veltui "ant" viso pasaulio yra pagarsėjęs "žaliūkas" Grinčas- kaip bene, vienintelis- neprijautęs tam, kas lyg pūkuotą siūlų kamuolį tyriausiu jausmu gniaužo širdį, žiemos rodyklėms "peršokus" į gruodį.

Ruošdamasi fotosesijai akis ganau po jaukių daiktelių elektronines krautuves, dar visai nedrąsiai kažkur nepastebimiausiame kamputyje "įkurdinusias" "season of joy" prekių "bazę".
Kraunu į krepšelį elnio galvomis, jaukiais užrašais papuoštas pagalves, gingermenais išmargintus dekučius ir laimingėju.
Galvoje lyg sniego pūsnis stipraus snygio naktį "lipdosi" vizija.
Didžiuliais sniego kastuvais stumdau galvoje idėjas, kaip šiais metais "pastatyt" dar vieną neįkainojamą prisiminimą apie laiką, kai paprastas kasdieniškas buvimas namuose. Su savais. Tampa pačiu stebuklingiausiu.

Uždariusi kompiuterį ir atitraukusi rankas nuo klaviatūros nusišypsau:
-Kaip gera, kad kiekvienų Kalėdukių fotosesijų scenarijuje- nereikia nieko SUKURT.
Reikia tik užsimerkt ir pajaust- kokią kalėdinės paprastos ir stebuklingos kasdienybės akimirką norisi šiais metais pasekt, kaip gražiausią pasaką.

Paklausykit.

V.  

Prisipažinsiu.
Lygiai tiek, kiek aš laukiu Kalėdinių fotosesijų, o gal net ir daugiau- aš jų BIJAU.
Taip.
Jūs teisingai perskaitėte.

Buvo lapkričio 2.
Mudviejų su vyru ekipažas, papildytas gale įsitaisiusios Sesitos judėjo link Vilniaus.
Judėjo ruoštis KALĖDOMS.
Su dideliu noru padaryti gerai ir žinojimu,
kad namuose yra įsivyravusi dvimečio My betvarkė.
Kurią reikės paversti kalėdiniu jaukumu alsuojančia "oaze".

Aš turbūt taip garsiai dūsavau po "skūpamiegės" nakties, kad vyras įvažiavęs į Vilnių, pasiūlė kirst ant stabdžių prie "viso gėrio" turinčios krautuvės ir įsitikint, kad ten apstu žaliaskarių.

Deja.
Įėjus mus pasitiko gana didelė sumaištis.
Mat nedarbo dieną krutantys darbuotojai rūpinosi Vėlinių atributų "nurinkimu" ir visai nesiskubino urmu tempti jokių žaliaskarių.

-Nieks dar su eglučių pirkimu taip neskuba,- šyptelėjo pardavė į mano klausimą "o kada iškurdinamų chrizantemų vietoje "apsigyvens" eglaitės?".

"Tada mes niekas",- mintyse pagalvojau ir pajutau, kad pradeda imt nežymi panika.

Kalėdinės fotosesijos "susideda" iš dviejų dalių- "laukinės", kuriai tiesioginį eterį ruošiame rudenėjančiame miške, ir...."naminės".
Kodėl neužtenka vienos?
Nes namuose, kad ir kokiom "abrakadbrom" užsiiminėtum ir kiek pametęs dėl jaukumo galvą būtum- ""neprisnigs".
O koks gi Kalėdų jausmas be snaigių?
Antravertus- didžioji dauguma rūbų- skirti jaukiam pasipuošimui namuose, todėl juos ir pademonstruot visuomet norime toje aplinkoje, kuriai jie labiausiai pritaikyti.

Tad "apsimėtę" lauko dalies vizijomis-
mes sėdame prie namų dalies įgyvendinimo plano.
Visada abi su Sese.
Visada užtrunkam.
Suremiame abejas, vienu grožio supratimu, mąstančias galvas:
JUNGIAME visų metų Kalėdinių fotosesijų FILMUKUS.
daug šypsomės,
dalinamės prisiminimais,
"atidūsaujam", kaip greitai auga vaikai...
Čia žiūrėk Patriciją tik ant rankų laikiau, o pradundėjus eilei Kalėdukių - jau pati glėbį nešasi brolį.
ir VISADA be išimties, "apturim" patį gražiausią "seserišką" laiką, kurio metu
gimsta vizija, kaip įkurdinsime Kalėdinę viziją NAMŲ APLINKOJE.

Prisijunkite prie mūsų "seseriškos" kompanijos,
likus iki Kalėdų fotosesijos 2 dienom.
V.  

"Kai aplink dar toks ruduo, kaip įsijungt Kalėdas?",- pradeda pypsėt galvoje besidairant po aukso kepurėmis pasidabinusius miškus ir vėlinių žvakutėmis nukrautas parduotuvių lentynas.

Kai iki Kalėdų, rodos, liko šviesmetis-
mes jau daugiau nei dešimt metų laikomės- tos pačios gražios, bet daug iššūkių paberiančios tradicijos-
organizuoti Kalėdų fotosesiją.

Banguojam mintimis, dairomės aplink,
jungiam slapčiausias vaizduotės "lempas"
ir vėl tampame režisieriais- scenaristais ir juodadirbiais, "švytuojančiais" benzoplūklais, kaukšinčiais plaktukais- ir teoriškai iš NIEKO-
darančiais KAŽKĄ.

Tam "kažkam"-
vienintelis griežtas reikalavimas-
būtinai jaukiai ir su didžiausiu tikėjimu ir jausmu.
Kiek reikės įdėt darbo, sudaužyt kiaulių taipyklių, išeikvot amžinai trūkstančių paroje valandų- kuriant Kalėdinės fotosesijos viziją
"nudunda" į antrą planą.

Apsidairykite
ir pajuskite tai, kuo mes gyvenome likus savaitei iki Kalėdinės fotosesijos,
V.  

Ir nors šiais metais labai stipriai save tramdau per anksti nepasileist plaukų ir nepradėt skalambyt Kalėdukių varpais- išankstinį žinojimą „Kaip čia viskas bus?“  mėgstu labiau už kitas taisykles.
Akylai sekančios mus jau žinote, kad mūsų Kalėdukių/23 kolekcija startuoja lapkričio 29 d. vakare mūsų virtualiame „salione“ www.viktorijos.lt
Šįkart Kalėdukes „skirtelėjom“ nežymiu „skirtuku“: tradicinės jaukios Kalėdukės ir rubrika „New Year“.
Tai nėra naujiena mūsų kūrybiniuose horizontuose, tokią „dvigubai“  sulipdytą kolekciją, jau turėjote progą apžiūrėti Kalėdose/19.
Dėl jaukiosios Kalėdukių dalies- turbūt viskas aišku, bet kad būtų DAR AIŠKIAU,
Netinginčioms skaityti mano paklodinių rašliavų – visą kolekciją APRAŠAU detaliai, o paskui- beliks tik ją pamatyti.
Čia panašiai, kaip pirma perskaityta knyga, o paskui- pamatyta vaizdinė medžiaga.
PRADEDAM?
IVORY spalvos desantas, lygiuot!
-Paltukas,
-rankomis megzta skara,
- „Cukruoto“ megztuko pusbrolis, šįkart „abrakadabra“ būdu pavirtęs „IVOR‘uotu“,
- visai nekandus „nude“ spalva pasidabinęs megztukėlis,
- patogiausios tobulai prie megztukėlių tinkančios kelnės,
- sijonuko ir palaidinės komplektas,
kurį drąsiai galėsite iškomplektuoti: sijonuką sujungdamos su jaukiu ir šiltu megztuku, o palaidinę su patogiausiomis kelnėmis.
Ir dar! Tyliai šnypštelim, kad šįkart, net du rūbai kolekcijoje turi ne tik dydžius, bet ir ilgius- tai nuostabusis kiek aukščiau aprašytas sijonukas.
Ir...
-ivory spalvos, dvigubu kalnieriuku ir labai mielais, vos įžiūrimo aukso siūlais siuvinėta suknytė.
Ir desertui:
- CHALATUKAS, paženklintas „Home lover“ ženklu
ir
 -dviejų dydžių skarelės, sklidinos paprastų, bet stebuklingų žodžių kasdienybei.
Šioje vietoje „IVORY“ fronte dedame tašką. Bet!

Ponas Ruduo jau spėjo įsisupti ant vėsos sūpynių. Rytais šalčio "žnaibuliais" žandus gairina nebe toks draugiškai nusiteikęs vėjas, o vakarais taip ir norisi "kuistis" į drūtesnį šaliką ir ant galvos "apgyvendinti" kepurę.
Laikas, kai iki Kalėdų dar liko "rodos" šviesmylė, o prisiminimai apie Vasarytės nerūpestingumą iš galvos kraustosi rekordiniu greičiu.
Kartu bandydami išsiviliot ir gerą nuotaiką, bei ūpą.
O kad maža nepasirodytų-
"Magaryčių" pasiūlo padovanot: rudeninį slogutį ir jausmą, kad "aj gal nieko nenoriu/nereikia".
 
-STOP STOP STOP,- sakau, mano mielas, laike.
Būk Tu vėsus, "raudok" į palangę lietaus lašais, siausk vėjais ir drybsok ant kiemo sunkiai peršokamom balom, bet NUOTAIKOS NELIESK!
Jokių "rudeninių" slogučių ir liūdesėlių į puikiai riedančius gražios kasdienybės ratus nekaišiok!
 
Jausmas pažįstamas?
Jeigu taip, tai
"paauklėkit" bent mintyse įsismarkavusį Rudenį, dažniausiai "susarmatytas" jis greitai "susipakuoja" nedorąsias savybes ir vėl pakvimpa ką tik iškeptu obuolių pyragu, jaukiais vakarais prie knygos ir pasivaikščiojimais, margaspalviais lapais apkritusiomis parkų alėjomis.
 
Šįkart beldžiuosi su nediduku nuotaiką keliančiu "desertu" akims ir produktyviu protingai sudėliotos  spintos "atšviežinimu".
Dedikavę "MUST HAVE" mini kolekciją MEGZTUKĖLIAMS, džiaugiamės, galėdami Jums pasiūlyti "Lengvų rytų" draugų, kurie puikiai
"pritaps" prie jau senbuviais spėjusių tapti "Rudens-žiemos 23/24" pirkinių, o kai kurie taps puikiu įkvėpimu tik dar stipriau laukti ir nusiteikti Šerkšnu pasipuošusioms KALĖDUKĖMS.

Mua,
V.
 

Lengvas rytas.
Tai dienos, metas, kuris “nubrėžia“ nuotaikos gaires apskritai dienai.
Žvilgt į veidrodį- anei vienas spuogas neišdygo? Plius vienas taškas.
Ir plaukai atrodo ne kaip iš siaubo filmo? Plius taškas į ryto nuotaikos „bliūdą“.
Ryto kava buvo skani? Ir pusryčiai visai gerai „sulindo“?
Vaikai atsikėlė be penkto karto „nu, mažiau, jau kelkis“ priminimo? Plius du taškai.
Per duris visi išbėgo minutė iki reguliariai suplanuoto kasrytinio grafiko? Plius taškas.
Galop, prisirinkusi nemažai gero ryto taškų susivoki, kad dabar beliko tik GREITAI ir GRAŽIAI apsirengti pačiai.
Pridėjus faktą, kad apranga turi atitikti temperatūros svyravimus, „atliepti“ suplanuotą ir neįvykdytais darbais jau pypsinčią dienotvarkę...
Neri į savo spintą... ir jauti, kaip ką tik susirinkti sėkmingo ryto taškai ima byrėt iš rankų?
Tas negražu. To neišsiploviau. Su anuo jaučiuosi stora. Va šitas lyg ir nieko- bet su juo bus per šalta/šilta.
Jau lyg tiesi ranką prie „vavato“ ir staiga prisimeni, kad prie jo neturi tinkamų batų, o pagalvojus apie rankinę pasidaro net rūgštu.
Galop žvilgteli į laikrodį ir suprantusi, kad pasipuošusi ūpą keliančia apranga turėjai automobilyje sėdėt jau prieš minutę- penkiolika kartų prakeiki savo mylimą spintą ir trinktelėjusi duris išeini.
Paspyrusi „lengvo ryto“ prisiminimą palovin.

Pažįstama?
Man irgi.
Ne visą gyvenimą keliauju su V&V.
Ir toli gražu ne visada mano rytai buvo lengvi.
Tačiau sugebėjusi įsivardinti, kas trukdo jais džiaugtis- aš prisijaukinau „lengvą rytą“ ir visiems laikams iš namų išgyvendinau jausmą „aš neturiu, kuo apsirengti“.
Priešingai.
Kasdien atrodyti vis kitaip – tapo nauju mano ryto „žaidimu“.
Išmokus kai kurias, gana paprastas taisykles- šis žadimas tampa azartišku, o svarbiausia- „be pralaimėtojų“.

Mua,
V.

Kai ateina metas į gyvenimą „leisti“ drūtos kolekcijos II dublio rezultatus, stabteliu:
„grand“ istorijos jau papasakotos, įspūdžiai apie fotosesijos džiaugsmus ir rūpesčius jau „ištratėti“,
pasakojimai apie įkvėpusias spalvas- paviešinti, fotosesijos idėja ant lėkštutės pateikta ir jau „sudorota“.
Tačiau šalia šiek tiek graužiančio jausmo, kad pasidalinti dideliu srautu papildomos informacijos negaliu, širdyje gyvena labai geras ir malonus jausmas, kad galime dosnų V&V darbinio pyrago kąsnį atriekti vienam pagrindinių mūsų veiklos principų- tobulai jau gyvenančių spintoje ir dar tik besibeldžiančiųjų į ją DERMEI.

Taip, mielos mano, II-ieji kolekcijų dubliai turi labai aiškią ir ilgametražėmis „primierkytėmis“ „išniurkytą“ stiprybę- jie labai aiškiai tiek spalvomis, tiek tekstūromis, tiek formomis ir detalėmis „atliepa“ pirmosios kolekcijos dalies derinius ir ant lėkštutės deda puikų jausmą, kad vėstant orams per gražią kasdienybę mes ir vėl žygiuosime atrodydamos puikiai ir svaigstančios nuo komplimentų „ir kaip čia tau pavyksta taip viską suderinti?“

O mes tik tyliai sau „į ūsą“ šypsosimės žinodamos paslaptį, kad namuose, akis praplėšus iš saldaus miego- ranką ištiesia naujas ĮNAMIS- lengvas „Aš turiu kuo apsirengti“ rytas.

Nuo tada, kai aš jį prisijaukinau- greitaeigė kasdienybė gal ir netapo lengvesnė, bet per ją pradėjau lėkt su gerokai didesniu ūpu ir „užkunkuliavusiu“ pasitikėjimo savimi katilu.

V.

Bene mylimiausias mano kasdieninis darbas-
yra įnerti į savo drabužinę ir apsidairius jos horizontuose- iš jos išdumti su naujai "sumakaluotu" deriniu, kuris dar niekada nebuvo derintas.
Tiesą sakant, net nekurtas, išsikėlus tikslą, kad vienas ar kitas kolekcijos rūbas būtinai tiktų prie drabužio, kuris jau gyvena spintoje ilgus metus.
Šią rubriką aš esu "pakrikštijus" DERINAM NEDERINTUS vardu
ir jau daug metų pristačiusi naują kolekciją- galiu pasileisti plaukus
"pažindinant" naujus spintos gyventojus su senbuviais.
Ir pasidžiaugti- kaip gera naujam gyvenimui prikelti tuos, kurie buvo lyg ir primiršti, gal kiek pabodę.
O štai naujame derinyje ima ir išgyvena savo savotišką RENESANSĄ.
Už senus ir naujus!
Ir labai stipriai džiuginančius jų derinius.

V.

Tada, kai karštą Vasaros popietę žvalgiausi po galimai Rudens-žiemos 23/24 kolekcijos fotosesijai tinkamą vietą- mintyse dėliojosi planas, kad ši vieta yra daugiau, nei labai tinkama.
Apleisti pastatai.
Visko mačiusios sienos.
Surūdijusios durys.
Voratinkliais apipinti kampai.
Horizonte siūbuojančios pušys.
Vėsa.
Rūdys.
Per mažus langelius "besibraunanti" šviesa.
Priešais saulę kylantys dulkių rūkai.

Pilkšva. Dulkėta. Asfalto. Akmens.
Surūdijusio metalo, seno medžio.
Kreidos. Šalia stūksančių angarų prieigų žydinčių laukinių ramunėlių.
Tokie atspalvių tonai raibuliavo mano galvoje besidairant po vietą, kurioje gimė
mūsų naujasis Ruduo.

Nusispalvinęs trimis, aplinką stipriai "atliepiančiomis" spalvomis:

Ruda-
Vien žiūrint į ją pajunti karšto šokolado skonį ir jaukią šilumą, į kurią norisi siaustis.
Žemiška. Natūrali. Dosni atspalvių gausa.
Nuo kartaus šokolado iki saldžios vakaro kakavos.
Primenanti dangų remiančius medžių kamienus.
Derlingą žemę.
Ne vieną dešimtmetį skaičiuojančias seno namo grindis.

Pilka.
Kažkodėl visuomet primenanti paprastu pieštuku šrichuotus piešinius.
Lengvas brūkštelėjimas palieka vos įžiūrimą dulkėtą atspalvį.
Spust ranka tvirčiau ir pilkos atspalvis lyg ką tik lietaus nuprasto asfalto.
Stipri ir gili. Tobula rudeniniam sluoksniavimui ir nekaprizingam derinimui su kitais atspalviais.

Vanilinė.
Nepabodusi. Neįprasta. Išsiskirianti iš kitų baltų atspalvių savo jaukumu ir šiluma.
Jausmas, lyg pats ponas Ruduo- savo teptuku dažydamas viską aplinkui- nepamiršo mūsų ir į pasirinktą atspalvį bakstelėjo savo gelsvu piršteliu.
Kvepianti vaniliniu pudingu, puria šilto pieno puta ir ant lėkštutės "dedanti" išvadą, kad kiekvienas sezonas "turi" savo BALTĄ.

taip mūsų trys sodrios ir tvirtos kolekcijos spalvos,
"atrado" savo "tirštumą" atliepiančią aplinką ir sutūpė į nuotraukas, kaip
dar vienas gražus Ruduo.
Truputį mistiškas, paslaptingas.
Bet kartu jaukus ir alsuojantis ramybe.

V.

Tradicijų nelaužome- artėjant naujienų startui- dalinamės informacija, iš kur įsigijome prie derinių naudotą avalynę.

Pieniški kerziukai- "Steve Madden"- prieš kelis mėnesius įsigyti "Zalando" e-parduotuvėje.
Išsipakavus gautą siuntinuką, net aiktelėjau, kaip galėjau "ant tiek" pataikyti su išskirtiniu vanilės atspalviu atitikimu prie rūbų. Praktiškai, kaip "aklai vištai grūdas":D

Tobulai prie pilkumų derantys pilkos spalvos kerziukai- "Guess", prieš kurį laiką pirkti eavalyne.lt
Atvėrus dėžutę, jausmas buvo panašiai, kaip ir su vanilės spalvos batais, nes prisidėjus aulinuką prie būsimojo "Silver" kostiumo- "aiktelėjimo, kaip tinka" irgi neišėjo sulaikyt.

Jau antrą rudens kolekciją tarnaujantys juodieji aulinukai ir nebesuskaičiuojamą kolekcijų kiekį didvyriškai "atstovėję" smailianosiai- "Zara".

Ir nuo praeitų metų Kalėdukių didelę širdies dalį užkariavus "šokoladui", tie patys rudieji ilgaauliai ir aulinukai- tęsia savo kelionę toliau:
Trumpieji- Elena Iachi, pirkti Dolitoje.
Ilgieji- Bervicato, taip pat pirkti Dolitoje.

Šįkart avalynės nuotraukas sudėliojau taip, kad matytųsi prie kokių atspalvių drabužių
jie pasirodys.
Jeigu jau rikiuojat rudeninius derinius- linkiu sėkmės užmetant meškeres ir į avalynės pasirinkimo jūras:)
Kolekcijos startas- jau greit,
laukti liko nedaug,
V.

Šįryt keliaudama mišku su dviem, anksčiausiai „pakirdusiais“ savo kolegom: MY ir E, gėriau bundančio miško ramybę.
 

Ir stebėdama dangumi kopiančią saulę, dairiausi po tylą ir ramybę, žinodama, kad taip prasidėjusi savaitė- finišuos visai kitokiu ritmu.
 

Taip, jau daug metų rugpjūčio galas V&V frontuose „sudūzgia“ naujienų malūnais.
Ir kaip taisyklė, Vasarytei net su patrypimais šokant atsiveikinimo šokį ir šėlstant kaitrai- mes su dideliu jauduliu tiesiame link Jūsų sluoksnius, tekstūras ir šilumą, kuri sklinda iš naujienų nuotraukų.
 

„Ar Damos galės žiūrėt į megztinius?“, „Ar mintyse jau yra vietos striukėms ir paltams?“,- amžinai lyg įkyriausia musė mano galvoje suzvimbia klausimai, kurie dažniausiai lygiai taip, kaip ir įkyrios zvimbeklės, startavus naujienoms nubaidomi į šonus.
 

Kaskart leisdama kolekciją „laikau“ savotišką egzaminą. Lyg ir žinodama, kad viskam pasiruošiau, viską apgalvojau, viską tris kart patikrinau ir pakartojau- jaudinuosi : „Ar patiks?“. „Ar pateisins lūkesčius?“,
„Ar kiekviena mus mylinti ras tai, apie ką svajoja?“, „Ar visiems rūbams seksis rasti namus vienodai gerai?“.
Galvoje dūzgia mintys, o aš, eidama mišku jų „neraminu“.
 

Gera kiekviena savo kūno ląstele patirti jaudulį, išgyventi „egzamininę“ emociją, stebėti pirmąsias kolekcijos gyvavimo minutes ir prižiūrint Jūsų pypsinčius užsakymus jausti, kad karts nuo karto savaime „susilaiko“ kvėpavimas.
 

Visi šie jausmai man pačia įrodo, kad tai ką pristatau Jums- man pačiai yra begalo mylima ir svarbu.
 

Naujienos jau netrukus.
 

Rugpjūčio 23 d. 19 val., pasimatom mūsų „salione“ ant virtualios „sopkutės“ www.viktorijos.lt,
Nuo rugpjūčio 24 d. atvirom durim ir širdim laukiam butikėlyje su moteriškas plepučiais.
 

Mua,
V.

Nu tai V., papasakok, kaip ti viskas toliau bus?

Gnaibau po trupinuką iš Rudens-žiemos 23|24 kolekcijos drūto "kepalioko" ir vis per pusę su Jumis dalinuos.
Tai pasidžiaugiu šviežiai gautu katalogo maketu, tai "papypauju" intrigėlėmis apie būsimą "filmą",
tai nuotraukų kraštelis neišsiturėjęs į dienos šviesą nosį kyšteli.

Bet laikausi senos geros nusistovėjusios tvarkos.

Pradžioje- pagarbiai atsisveikiname su senaisiais kabyklų gyventojais, ieškodami jiems geriausių namų, o jau tada- pilna burna pradeda tratėti naujienomis.

Ale kur ten, žmogau, išgyvendamas kasdienybės posiutpolkę spėsi- tuos "užuomininius" trupinius rinkt!
Tai suprasdama, "supunktuoju":

* ši savaitė- paskutinioji SEZONINIO IŠPARDAVIMO pasiutpolkėje.
Nuo sekmadienio nakties- draugiškų kainų vėjai nurimsta.

* ateinanti savaitė bus trumpa. Butikėlis per Žolines nedirbs, tad duris pravers tik nuo trečiadienio.

* dar sekančią savaitę- pas mus atvyksta RUDUO!!!!!
Rubrika - o f i c i a l u nekantriausioms- Rudens-žiemos 23|24 startas 08.23. išvakarėse.

* 08.22. antradienį ~19 val. kviečiu į filmo apie Rudenį "premjerą".

Viskas!
Daugiau labai svarbių datų iš V&V fronfų, kurias reiktų atsiminti iki Vasaros pabaigos nėra:)

Juodu ant balto,
V.  

Ilgai svarstėme, kada gi šauti sezoninio išpardavimo fejerverką.
Juk dar beveik pats vidurvasaris!
Vasarytės liko dar į valias.
Ar neatrodys, kad per anksti pradėję atsisveikinti su lengvais rūbais - kviečiamės Rudenį?....kraipėme galvas, "mėtydamiesi" lyg sviediniu tokiais pasvarstymais.
Bet paskui pagalvojome, kad vasariniai rūbai- reikalingiausi ne tada, kai rugpjūtis pradeda skaičiuoti paskutines dienas ir ne tada, kai atostogų lagaminai jau išsipakuojami atgalios į spintas.
Todėl tvirtai ranką prie širdies glausdami sakome - atsisveikinimas su Vasariniais rūbais- tikrai nereiškia Rudens.
Vasarinių grožių išleidimas į geriausius namus reiškia džiaugsmą, kad Jūsų, mielos Damos, atostogų rytai - bus dar lengvesni, o nuotaika per išsvajotas atostogas- dar pakilesnė.
Smagaus apsipirkimo.  

Tuokart, kai į apskritą galvą, pirmą kartą įsipatogino saldesnė už medų mintis: "O dabar kursim VASARĄ!", neilgai trukus jau  sėdėjau su tiksinčiu mintyse klaustuku:
"Tai geriau šaut du dublius Vasaros ar vieną "driokstelt" Vasaros, o antrąjį paskirt Vidurvasariui?".
Ilgai nežinojau.
Netgi prireikė "salės" pagalbos.
Ir pamenat, ką tuokart patarėt Jūs?
Kad 2023 metų šiltasis sezonas turi būti  skirtas ramiaspalvei Vasarai ir gardžiaspalviui "Milkshake'ui".
Su mums būdinga spalvų ramybe ir nefejerverkiniais atspalviais.
Daug nuomonių yra tikrai geriau nei viena.
Todėl beliko tik pasiraitoti rankoves.

Ir netrukus tarp pirštų jau sklaidžiau "skaniausių" spalvų pastelę.
Dėliodama į mini kolekciją bilietus gaunančius drabužius, kurdama jiems pavadinimus ir grynindama fotosesijos viziją- daug šypsojausi.
Nes darbams padus kuteno jausmas, kad  glėbyje supu įsisiūbavusį Vasaros jausmą.
O burnoje buvo saldu, nors prisiekiu, tikrai nepiktnaudžiavau "gardieškomis".

Pasisaldinkit ir Jūs,
Priešais nosį uodegą sukinėja Vasaros nuotykių pikas,
V.

Pamenat?
Kai kažkada dar stipriai ūžaujant beprasidedančio pavasario vėjams esu Jūsų klaususi-
Ką darom su Vasaryte?
Ar šaunam du jos dublius, kaip praeitais metais?
Tokiu atveju antrasis dublis būtų labai panašus į pirmojo dublio rūbelius, tiek spalvomis, tiek stilistika.
Ar.....?
Šaunam vieną fejerverką Vasarytei, o antrąjį- gardžiaspalviui VIDURVASARIUI?
Tuokart Jūsų atsakymai pasiskirtė beveik vienodai.
Ir... atsakymo į klausimą: “tai ką darom?“.... labai tikslaus nesulaukiau.
Todėl- teko suktis „iš padėties“.
Bet vieną skiriamąjį bruožą Jūsų atsakymuose man pavyko įžvelgt.
„Norim spalvų,- sakėt Jūs,- bet žinot tokių.....ryškių JŪSIŠKAI!!!
Terminą „jūsiškai ryškios“ mes „išanalizavom“ ir jau netrukus mes parodysime, kaip tai pavyko.
Gardžiai arbūzinė, gaiviai mėtinė, beprotiškai švelni dangiška, švelniai persikinė, įsimylėta dramlio kaulo ir žinoma... kaip gi be šiltos ir Vasaros įsismarkavusiam kadryliui itin „pritinkančios“ pieniškos.
Bus gardžiai mūsiška.

Laukti liko nedaug,
V.

Netrukus Vasara!

Saldesnės už saldžias galvoje bruzda mintys, kad kartu su ilgai lauktu sezonu-
atplasnoja ir išvajotos atostogos.
Kurios, kaip taisyklė tik žiū ir pradunda.
Todėl šįkart- pristatydama atostogoms beprotiškai tinkančią Vasaros/23 kolekciją, kartu dalinuosi (ne) stebuklingu patarimų rinkiniu, kaip
Žodį "ATOSTOGOS" paversti kuo ilgiau besitęsiančiu JAUSMU,
Kuris, kaip koks drūtas generatorius gamina didžiulį kiekį LAIMĖS ir kiekvienai moteriai reikalingo džiaugsmo: "aš turiu kuo apsirengti. IR PER ATOSTOGAS"

(ne) stebuklingais patarimais besidalijanti,
V.   

Drabužių spinta lūžta nuo jos turinio?
Batų lentynose avalynė gyvena keliais aukštais?
Rankinių "skyrius"- išgyvena "viršviršio" stadiją?
o.....
Šalia visų jų net už pilvo susiėmęs kvatojasi
"aš neturu kuo apsirengti" SIAUBAS BAUBAS?
Dalinuosi 12-os paprastų patarimų rinkiniu.
Kuris padės stipriau "susidraugauti" su savo spintos turiniu ir
bus geras "priešnuodis" nedorąjam nuotaiką gadinančiam "siaubūnui".

Paklausykit.
V.  

Vakar pas mano Patriciją buvo atvykusios klasiokės.
Šalia vaikiškų šėlionių lauke ir nerūpestingo laiko, kuris ir buvo suplanuotas sekmadieniui, viena Jų nedrąsiai kyšteli savo mielą galvytę pas mane virtuvėn:
-Viktorija,-sako Ji, ar galėtumėt man papasakoti apie savo darbą?
Pradžioje nustembu.
Kai laukas skamba laimingais šūksniais iš batuto ir liūliuoja sparnuotų sūpynių mostais- į mane žiūri dvi didelės gražios 8-metės akys ir prašo papasakot apie DARBĄ!

Abi susėdame prie stalo, atsinešu savo katalogus, atsivežu pakabėlę su ką tik nufotografuotais Vasarytės|23 rūbais.
Aš pasakoju.
Kartkartėmis save pristabdydama, kad gal vaikui tai visai neįdomu.
O Ji stebi ir su tokiu susidomėjimu klausinėja!
Išsiaškinam:
- kas yra konstruktorė, siuvėja.
-ką veikia modelis?
-kuo skiriasi audiniai?
-kokios būna jų sudėtys?
-ką reiškia drabužių etiketės?
-kokie reikalingi drabužiams priedai?
Mūsų pokalbis užsitęsia.
Galop, pasiūlau mergytei bėgti pas šėlstančias kieme drauges.
Nubėgdama, Ji atsisuka:
-Viktorija, jūs dirbat SVAJONIŲ DARBĄ!
Jeigu aš tokį užaugus dirbsiu- būsiu pati laimingiausia!

O aš žinot, ką pagalvojau?
Kad visai nesvarbu, kuo tu užsiimi.
Jeigu tai nuoširdžiai myli-
Pasakojimas visuomet bus įkvepiantis.

Įkvepiančio pirmadienio,
V.  

Mielos mūsų Nekantruolės,

Praūžus stipresniam Pavasario kolekcijos vėjui, skubame pasidalinti informacija dėl ateities planų!

Stipriai dirbame ties Vasaros ir Milkshake’o kolekcijomis, tad iki jų starto jokios naujos kolekcijos nebeįterpsime... Vis "pasigirsta" žinučių su atsargiais klausimėliais apie šventinę kolekciją ir nuleidę galvas turim prisipažinti... šiemet atskiros šventiniams rūbams skirtos kolekcijos, deja, nepasiūlysime... Vis dar turime praeitų metų šventinės kolekcijos vienetukų ir audinių likučių, jeigu būtų norinčių ypatingomis progomis pasipuošti V&V rūbais.
Šventėms pritaikomų komplektukų ir suknelių bus galima „sužvejoti“ ir Vasaros bei Milkshake kolekcijose.

V A S A R O S startas planuojamas gegužės pabaigoje.
Kolekcijoje dominuos įprastinės vasaros spalvos – balta, ivory, baby blue – bei vasaros simboliu laikomi dryžuoti akcentai. Nustebinsime Jus juodu garintu džinsiniu kostiumu bei ilgai lauktu plačiaklešniu kombinezonu. Tradiciškai pasiūlysime jaukų keturių dalių laisvalaikio kostiumą, porą klasikiškesnių, ofisui tinkančių vasaros kostiumų, taip pat atostogoms skirtų komplektų ir prie visko derančių laisvo silueto palaidinių/megztukų bei suknelių.

M I L K S H A K E ' O startas planuojamas prieš pat Jonines (data nėra tiksliai nuspręsta, tačiau orientacinis laikas „apie“ Jonines).
Į Milkshake‘o kolekciją grįžta mūsų ir Jūsų numylėtas ir spėtas pasiilgti pastelinių spalvų kokteilis – įvairiaspalvės palaidinės ir platūs muslino marškiniai, kuriuos derinsime prie baltų džinsų bei lengvos vasarinės suknelės, kurios tobulai tiks termometro stulpeliui kylant virš +20 laipsnių ir neužims daug vietos atostogų lagaminuose.

Vasaros viduryje, daugeliui atostogaujant, skirsime laiko atšviežinti mintis, pasisemti naujų idėjų ir grįžę į darbus, rugpjūčio pabaigoje, skelbsime visų labai laukiamo
R U D E N S I dublio startą!

Tikimės, viskas vyks pagal mūsų planą ir Jūs su dideliu nekantrumu lauksite mūsų naujienų!

Su šilčiausiais linkėjimais,
V&V komanda 

"Lengvų rytų" filosofija yra.....
"stebuklas", kuriam "įvykus" Tavo žodyne atsiranda teiginys:
"AŠ TURIU KUO APSIRENGTI KASDIEN".
juokauju.
Iš "netyčia" įvykstančių stebuklų amžiaus mes jau visos išaugom.
Bet.
Mes niekada neišaugsime iš tikėjimo stebuklais, kuriuos susikuriame pačios.
D ė m e s i o :
Kasdieninė gera nuotaika žengiant per gražią kasdienybę su pasitikėjimą keliančia apranga yra SUSIKURIAMA....
mūsų pačių.

Pasiklausykit!

V. 

Pasigarsinkite.
"Šneka" PAVASARIS/23.

Rekomenduojantis į savo mintis įsileisti
3 pagrindines mūsų kolekcijų kūrybos taisykles.
O tada - laukti atidundančių LENGVŲ RYTŲ! 

PAVASARIS/23

- O mylimas Pavasari, tu vėl atjosi drąsiai,- niuniavau panosėje mėgstamas eilutes, o viduje virė devyni neviltingų minčių katilai, kad ir vėl tas MYLIMAS PAVASARIS neturi vietos fotosesijai.
Laukas - atpuola.
Nes labiau nei žydru dangumi besivoliojanti saulė ir čiulbantys paukšteliai, sutūpę sprogstančių medžių šakose, priešais akis pergalės šokius trypė dideliais kąsniais žemę klojanti ir nedelsiant tirpstanti šlapdriba, o dangaus spalva priminė labiausiai nublukusių juodų marškinėlių spalvą.
Jeigu lauko erdvės atpuola, reiškia vidus.
Namai - matyti.
Fotostudijų konsepcijoms aš iš esmės nelabai prijaučiu.
Kas dar? Kas dar? Barškenau pirštų galiukais į stalą ir žinodama, kad nenumaldomai artėja dienos iki termino, kai būtinai reikia Pavasarį "sukrauti" į nuotraukas - vidinę ramybę išleidau atostogaut.
Kol galop.
Surėmėme su vyru pasvirusias galvas ir atsirinkę vietas, kurios "galbūt" tiktų Pavasario fonui- leidomės į paieškas.
Vartėm galimų vietų nuotraukas į dūsavom.
Dūsavom ir vartėm.
O galop. Vėlyvą vakarą užvertusi žydrąjį kompiuterio ekraną, ryte išmiegota ir šviežia galva - pabudau "pražydusiomos" mintimis:
"Ne tiek svarbu kur.
Svarbu su kuo ir kaip."
Pažadino mane nusiteikimas. 

Po ilgų derybų "kam jis tau reikalingas?", Pa pagaliau paveldi seną telefoną.
Ne šiaip.
Kilniems tikslams:
Ji taisyklinga lietuvių kalba rašys žinutes.
Reguliariai skambins Močiutėms, nes "gal joms ne taip dažnai kas paskambina?"
Dar skambins mums, bet tik kai nebežinos, kaip išsispręsti įvykusią situaciją pati.
Fotografuos.
Filmuos.
Nu ir dar retkarčiais.
Bet labai labai retkarčiais pažiūrės filmuką.
Taip retkarčiais, kad aš net nepastebėsiu, kad ji tai daro.
Po kelerių metų, kad reikia išlaukt bent 8tojo gimtadienio,
Kukuliškos akys suapvalėja:
-Man 8. O dar vis ne?
Galop, Pa rankoje lyg didžiausią turtą spaudžia seną Tėčio telefoną ir klausinėja, kaip susivest artimųjų numerius.
Galop stabteli.
-Mam, aš įvedžiau tavo, Tėčio, dviejų Močiučių ir dviejų Senelių. Ir dar DAminyko.
O va, man dar atsirado 112,- baksnoja į ekraną.
Pasisodinus aiškinu, kam reikalingas 112 pirmųjų gretose.
Patyli.
- O kur būsi Tu?,- nerimastingai klausia.
Aš gal visada geriau paskambinsiu pirma Tau, o Tu jau "kitiems, kam ten galvoji, kad reikia".
Tvirtai apsikabinu.
Mes jų "išgelbėtojai".
Superherojai.
"Mičai Bakenonai" ir "Komisarai Reksai".
Bet kokių bėdų išsprendėjai.
Guodėjai.
Ramybė, bei žinojimas,
Kad ir kas benutiktų-
Mūsų glėbiai yra pasiruošę juos tvirtai apkabint.
Ir laikyt, kol visos audros praeina.

Jaukaus sekmadienio,
V.   

Šiandien mūsų įmonei 10 !!!
Ir nors V&V idėja skaičiuoja jau 13-tus metus, šiandien ryte, susirinkus visai komandai prie bendro ryto kavos ir šventinio torto stalo, sakiau, jog
įmonės įkūrimas, kuris žygiavo kartu su butikėlio atidarymu buvo tas taškas, kai
iš paprastų "pažaidžiam rūbų kūrėjus"
žaidimų,
mes išžengėme iš mažos idėjos, kuria nedaug kas tikėjo "gal kažkas iš to išeis"
į jausmą,
kad "Idėja gyva! Dabar ją reikia statyti ant kojų. Ir vesti tolyn!"

Kartu žinojau, kad nuo šiol nebebus galima:
Nepatikus greit pasitraukti.
Pritingint- nedirbti.
Pavargus- leisti sau ilsėtis.

Per 10 metų.
Buvo visko.
Ir įsiskaudėjusių galvų.
Ir riedančių ašarų.
Ir dūsavimų.
Ir tylos pauzių.
Ir pakeltų balsų.
Ir nusvirusių rankų, bei žemę ariančių nosių.
Buvo ilgų pokalbių.
Ir "ką dabar darysim?" susirinkimų...
Bet.

Per 10 metų.
Nebuvo nei karto, kad norėjosi trenkt durim ir sustot.
Šalia visų sunkumų ir skaudžių pamokų, kuriomis mus gyvenimas auklėjo-
Visada buvo TIKRI žmonės,
kurie žingsnis į žingsnį ėjo kartu, drąsindami ir palaikydami.
Tuomet, prieš 10metį-
grįžusi iš Registrų centro su popieriumi glėbyje, spaudžiau jį, besididžiuodama, kad rankose turiu SAVO ĮMONĘ.

Po dešimtmečio.
Žiūrėdama į tą paprastą popieriaus lapą, nusišypsau.
Ir bendrai nuotraukai pakviečiu tikrąjį UAB "TOVIDO",
kurio apkabinimui mano rankos jau per trumpos.

Mua, V.

P.s.užkadrėj stovi du įmonės Vyrai, kurie nusprendė "negadint" moteriškos nuotraukos.
Ir torto gabalus peradresuojam leliuką auginančiai
Redai ir atostogaujančiai konstruktorei Taniai.   

Iš už užuolaidos skverno nedrąsus saulės spindulys į kambarį kyšteli savo ilgą pirštą.
Stebiu ant grindų ištįstantį ilgą šešėlį.
Galop jis pasiekia mano veidą ir bene pirmą sykį šiais metais pajuntu, kad grįžusi į padangę Saulė šildo!
Nusišypsau.
Ir vėl paklydusį žvilgsnį grąžinu į telefoną, kuriame sklaidau Pavasario |23 derinius.
Dar sykį juos apžiūrinėdama ir " strateguodama", kaip būsimas naujienas Jums pristatyti "skaniau" ir "iškomunikuoti" įdomiau, bei naudingiau...
Pati stabteliu ties vienu ar kitu deriniu
ir jaučiu, kad jausmas žiūrint į vaizdą telefone,
Susimaišo su saulės zuikių "strikinėjimu" už lango.

Tuoj pat pagalvoju, kad
mano širdyje jau labai seniai užgimusi didelė meilė besikeičiantiems Lietuvos sezonams
yra labai stipriai susijusi su žinojimu,
kokia aš per juos žygiuosiu!
Žinau.
Skamba kiek juokingai.
Bet.
Žinojimas, kurį dažniausiai aš turiu "sandėliuojamą" kolekcijų ruošimo akimirkomis ir nuotraukomis...
Man generuoja tokį gražų atidundančio sezono laukimą,
Kad net darosi saldu.
Nors geriu becukrę kavą.

Mua,
V. 

Dažnai Meilė yra tyli ir nematoma.
Gyvena giliuose mūsų širdies kampučiuose, paslėpta po devyniais
 "Aš tave myliu ir tai savaime suprantama" užraktais.Ir karts nuo karto išsprūstantis šis žodžių junginys, rodos net ir nuskamba banalokai- lyg tą "I Love U" ėmei ir perskaitei nuo kokio širdelės formos baliono.

Bet metuose būna viena diena, kai tą slaptą, širdyje nešiojamą meilę- imi ir išsitrauki.
Viešai.
Ir "nesisarmatyji" neštis rankose.
Kad visi matytų.
Gatves užplūsta vyrai su bukietėliais, krautuvėse prie kasų "susimokėjimo" link traukia širdelės formos tortukai, žiū- mergina paskubomis lekia į permatomą maišelį įsimetus širdelinių šokoladukų.

Žiūriu į tokius vaizdus ir galvoju:
Galima nemėgti tokių švenčių, vadinti jas komerciškomis, teigti, kad mylėti reikia kasdien, o ne per "Valentynkes",
bet kartu nulydėdama nešinus meilės dienos rekvizitais žmones, akivaizdu skubančius pas mylimuosius, nusišypsau:
"Gal neverta pykti ant dienos, kai po devyniais užraktais pakavota meilė- visą laiką tupėjusi tyliai, išlenda į dienos šviesą pasirodyti?".
Bala nematę, kad širdelės formos tortais, saldainiais, balionais.
Matydama jų tiek, supranti- kiek daug jos žmonėse egzistuoja!

Mua,
V.

Pavasarėja.
Ir nors iki tikrojo kalendorinio šūksnio "P A V A S A R I S !!! " liko dar dvi savaitės- aš jo tykius žingsnelius jau jaučiu.
Žiūrėk ir įgriuvus po darbų į namus dar kurį laiką gali "užsiimti elektros taupymu".

Ir rytais.
Prireikus išlėkti anksčiau, nepasijauti, kad išrūksti į naktį.
Ir timptelėjus užuolaidą už padalkos- pasidžiaugi, kad ką tik rėkavęs žadintuvas tikrai nieko nesumaišė.

O ar buvot miške?
Jeigu gruodį ir sausį jame galėjai tik kvėpuoti drėgmės gausiu oru ir gėrėtis pasidabinusiais sniego aprėdais medžiais.
Pastarosiom dienom - norisi "nešti" ten ausis-
Jie bunda!
Ir rodos išsiilgę patys savo čiulbėjimo- skamba skersai išilgai miško įvairiausių melodijų balsais.

Kartais užsimerkiu ir stabtelėjus, kad po kojomis negirgždėtų sniegas įsiklausau-
a t k u l n i u o j a n č i o,
p a u k š č i ų b a l s a i s š v i l p a u j a n č i o P a v a s a r i o .

Ir žinodama, kad reikia džiaugtis "čia ir dabar" laiku ir iš kiekvienos rūškaniausios dienos sunkti pozityvias mintis-
vis dažniau save pagaunu mąstydama,
aš jau noriu atsisveikinti su žiema.
-Ate, baltaskare, buvai graži, o dabar jau laikas ruošt roges ir atsisveikint iki kitų metų, kai vėl su nekantrumu lauksime Tavęs- kvepiančios meduoliais ir cinamonu.

Pasiilgusi Pavasario,
V. 

MIX & MATCH

Taip jau sutapo, kad šį tekstą rašau, ką tik sulaukusi žinios, kad mūsų testinė siuvykla su kartu dūzgiančiu ofisiuku, „brainstorm‘o“ kabinetu, e-shop kabyklomis, audinių sandėliu, dėžučių lankstymo „fabrikėliu“ ir buhalterės kampučiu – turi nedelsiant ieškotis naujų namų.

Ilgus metus nuomotas patalpas, kuriose dūzgė V&V gyvenimas, turime pakeisti naujomis.
Pirminė mintis pribloškė. Ir šalia žinios, kad gresia didelės ir ilgametražės kraustynos su daug metų kauptu ir užgyventu turtu, nedelsiant buvo “papipirintos” žinia, kad „visų pirma, mes neturime kur kraustytis”.

Tačiau išgėrusi kavos ir iškvėpavus pirmos emocijos nemenką „šokelį”, nusprendžiau, kad tai, kas mūsų nenužudo- daro stipresniais.
Tai va. V&V – nėra ofiso sienos, V&V yra komanda, kuri labai prireikus turbūt galėtų laikinai įsikurti ir palapinėje.
Juokauju.
O po šios minties, atėjo nauja.
Vis dėlto, galima netikėti likimu ir jo atsiunčiamais išbandymais.
Bet.
Tada, kai kilo mintis iš likusių audinių „užsukti” mini kolekciją-
Aš anei viena mintimi nesiruošiau jokioms „kraustynoms” ir apie jas net nesvajojau...

ILGA RAŠLIAVA APIE DAUG KALBANČIOS.
O ŠĮKART NEĮPRASTAI TYLINČIOS V. NAUJIENAS.

Ir jeigu įprastai esame garsūs ir saujoje glausdami naujienų nuotraukas pretenduojame būti tituluotos "intrigų" karalienėmis-
tai šįkartyg lyg tarp kitko vienu kitu žodeliu tarp kasdieninių eilučių užsimename, kad mes tokią
mažutėlę naujieną esame sugalvoję.
Ilgai vadinta "likučių" vardu, galop "perkrikštyta" į taiklų "Mix and Match"
pavadinimą kolekcija (nors liežuvis sunkiai verčiasi tai sakyti)- tvarkingai guli nuotraukose.
O mes- tylim.
-Kas yra V.?,- turbūt norėtumėt paklausti.
O gi va-
sėdžiu ir galvoju, kad ir patys gūsčiojam pečiais, kaip čia šįkart bus.
Fotografavome mudvi su Martina apskritą dieną nuostabius, šviežiai pasiūtus rūbus, o vat labiau nei džiaugsmas, kad pyškinam naujienas, paširdžius kuteno nežinomybė- kaip čia viską pateikus.
Sekančios mus diena dienon jau žino, kad atsisakydami tarpinės kolekcijos, šiais metais savo žvilgsnį mes atsukome į mūsų per daug metų užgyventą likusių audinių kambarį.
Baksnodami piršteliais į tvarkingai susuktus "nuobodžiaujančius" nedidelius ritinukus, mes vardijom, kas iš vieno ar kito savo laiku taip stipriai džiugino mūsų ir Jūsų akis.
Gražūs ir iki šių dienų mylimi rūbai-
sėkmingai nešiojami, o va tiems likusiems keliems metrams- pasisekė mažiau.
Jie sau lūkuriuoja be tikslo ir "svajoja" tampti mylimais rūbais.
Vienas- visai kūdas.
Antras - kiek drūtesnis.
Trečias- nuvyniotas, o va kiek jame liko- nežinia.
Bet bendrai paėmus- anei vieno nelikę tiek, kad galima būtų ištiest bilietą ir pasiūt iš jo rūbą į reguliarią sezoninę kolekciją.
-Tik suerzinimui,- papurčiau galvą.
Ilgai svarstėm, kaip čia juos tikslingai panaudoti.
Ir galop- bendru sutarimu nutarėm-
Kiek bus- tiek.
Iš vieno ritinėlio- 5 rūbai, iš antro- 15.
Iš kai kurių- toks skaičius, kad išdalinus pasiūtas naujienas V&V komandos nariams- likutis pretenduoja į apskritą 0.
Va dėl šios priežasties ir tyliu. 

LENGVI RYTAI PER ATOSTOGAS?
T A I P !

Viskas, kas turi intriguojančią pradžią, turi ir neišvengiamai atidundančią pabaigą.
Mano kalnų kelionė baigta.
Per ją daug ir dažnai dalinausi dienos įspūdžiais, Patricijos pradžiamoksliu „snowboard‘erio“ karjeroje, rodžiau savo pusryčių ir vakarienių derinius, pasakojau apie sėkmes ir „ups‘iukus“.
Liūdna sakyti "viskas".
Beliko tik apibendrinti ir pasidalinti keliais patarimais, kurie mano asmeniškoje kelionių aprangos filosofijoje veikia puikiai.
Kai kurios taisyklės išmoktos pasimokius iš savų klaidų, kai kurios „išgrynintos“ kasmet keliaujant į pasimatymą su kalnais.
Jeigu kruopelę pritaikysite sau-
Mano tikslas pasiektas.
Ačiū visoms sekusioms mano atostogų pėdomis.
Ačiū už komentarus.
Širdeles.
Ir pasidalinimus sava patirtimi.
Jeigu sekėte ir buvo naudinga/įdomu-
pasidalinkite, kas patiko labiausiai?
Tai būtų man be galo įdomu ir naudinga.

Jūsų V.  

Siunčiu jaukius linkėjimus iš kalnų.
Kuriuose "perispuošti nereikia",
tačiau kas rytą ir kas vakarą traukti iš lagamino atsivežtus derinius, kuriuos susidėliojai tik šiek tiek pasukusi galvą dar būdama namuose- juk nei papildomo laiko neatima, nei "lyšno" galvaskaudžio nesukelia.
O būnant čia, ir kasdien kiekviena savo kūno ląstele besidžiaugiant "feel the Alps" jausmu-
atlikti " kas prie ko?" namų darbai- pabarsto atostogų potyrius extra laimės pabarstukais.

Besidžiaugianti lengvais rytais (ir vakarais)
tiesiogiai iš Alpių,
V.
   

Belėkdamos kartais sustokit.
Vystydamos naujus darbų atlikimo greičio rekordus.
Kartais prisiminkite, kad egzistuoja ir "stabdžio pedalas".
Kai viršijat greitį, atsiminkite, kad yra kelio ruožai, kuriuos galite sau leisti pravažiuoti mažesniu, nei leistina greičiu.
Ramiai besidairant į šalis.
Ir pastebint, kiek daug gražaus aplink egzistuoja.
Įkvėpkit kelias minutes ramybės.
Prisėskit.
Sauja akimirkų sau- iš nieko nieko neatims.
O pati sau- duosite beproto daug.
Ramybė ten, viduje-
Užkuria devynis uraganus ir vėl stačia galva nerti į linksmųjų kalnelių greičiu "skutančią" kasdienybę.
O stovint priešais veidrodį galite pamojuoti
viską spėjančiai ir svarbiausia LAIMINGAI MOTERIAI.
Gal puodelis kavos, išgertas ramiai atsisėdus kavinukėje?
Gal gėlių pundelis, kurį nusiperki sau. Be progos.
Gal mėgstamiausio kvapo kūno kremas?
Gal masažas? Kad ir pietų pertraukos trukmės?
Gal puodelis su motyvuojančiu užrašu, iš kurio gersi kavą su geresne emocija?
Gal rašiklis? Su kuriuo "konspektuosi" lygiai tuos pačius dienų darbus, bet tai darysi besišypsodama su daiktu, kurį padovanojai SAU.
Gal pasivaikščiojimas pasipuošusio senamiesčio gatvelėmis. Be neramaus žvilgčiojimo į laikrodį.
Gal ryto pasivaikščiojimas apsnigtu mišku?
Gal naujas rūbas? Su kuriuo beprasidedančios dienos rytą jautiesi labiau švytinti?
Gal mažas pabėgimas iš namų su sese? Drauge?
Nesvarbu kas. Nesarbu kaip.
Svarbu, kad paskirtis būtų "SAU".
būkit laimingos
Ir niekada.
NIEKADA.
nepaleiskite šio jausmo iš glėbio.
Na, o jeigu būna dienų, kai jis nori išslyst...
gera žinia ta, kad mes turime daugybę tik mums gerai žinomų smulkmenų, jausmą " esu laiminga" ir vėl susigrąžinti atgal.

Jūsų V. 

Labiausiai skirta Mamoms.
Į 2022 metus įšokom įsikibę ligom už parankės.
- Kaip sutiksi- tokie ir bus,- labai gerai pamenu beveik į vieną "taktą" įvykusį mudviejų su vyru atodūsį.
Ir neklydau.
Puikiai prisimenu, kai dabar jau besibaigiančių metų pradžioje, sėdėjau susiėmusi už galvos ir jaučiausi žiūrinti į Everesto aukštumo iššūkių kalną, kurio viršukalnėje trypčiojo tikslas, visa gerkle plyšaujantis man, sėdinčiai nuokalnėje:
-V., "davaj" tu gali!
Bet aš nežinojau, ar galiu.
Nu kur ten žmogus žinosi, kai...
Priešaky didelėm akim žiūrėjo visai "šviežias My", kuris "remiantis" Do ir Pa auginimo praktika,
per 2022 metus
išmoks:
Sėdėti.
Stovėti.
Vaikščioti.
Valgyti.
Atidarinėti spinteles.
Administruoti jų turinį.
Atras laiptus.
Ir leis pamiršti ramius krestelėjimus ant "sopkelos", grįžus po darbų.
Per mažai?
Sudaužys visus ne vietoje padėtus tau mielus daiktus.
Pertvarkys namus "adaptuota kūdikiui" tvarka.
Ir primins taisyklę, kad vaikai suserga pačiu netinkamiausiu metu.
Per mažai? 

Aš turiu sąrašą.
Ilgą.
Pabraukytą.
Pritrintą.
Apipaišytą eglutėm ir širdelėm.
Jį "užvedžiau" dar tada, kai aukštai užlipusi saulė ridinėjosi rugpjūčio dangumi.
Juokauju?
Ne. Nejuokauju.
Tiesiog tuokart už akies užkliuvo toks puikus daiktelis, kad sykiu pagalvojau ne tik apie save, bet ir apie kelias savo aplinkos moteris- kokia gera dovana bus KALĖDOMS.
Tada uždėjusi pliusą prie kelių sąrašiuke gyvenančių vardų....
Be jokios skubos ir nervų mūšio- pildau jį iki šiol.

Pamatau.
Pagalvoju apie žmogų- dedu į krepšelį.
Tokiu būdu Kalėdų laukimu mėgaujuosi.
Ir nejaučiu jokio kylančio spaudimo, kad "skubėk, nespėsi", "nusidrieks eilės", "užstrigsi kamčiuose".
Jau senokai atsisakiau minties- žygiuoti į perpildytus prekycentrius ir leistis į Kalėdinių dovanų medžioklę.
Kuri kaip taisyklė sugadina nuotaiką ir tokį širdžiai mielą procesą paverčia kankyne.

Šiais metais Kalėdukėms pradėjau ruoštis anksti ne tik namiškių dovanų prasme.
Kas aktyviai mus sekate, matėte, kad butikėlyje "įkurdinome" naujas lentynas ir ant jų pasikvietėme kelis naujus "svečius"-
lietuviškus prekės ženklus, kuriais tikiu.
Vakar prie puodelio kavos, perpurčiau butikėlio lentynų vaizdą ir koncentruotai susidėliojau daiktelius, kurie mano manymu yra besąlygiškai tinkami APGALVOTAI DOVANAI.
Jeigu aš nebūčiau V&V laivo "kapitonė" ir savo garderobe neturėčiau didžiosios daugumos žemiau aptartų daiktelių, bet kuris iš jų mane tikrai stipriai pradžiugintų.
Kodėl?
nes tai daikteliukai, gimę čia, Lietuvoje.
Su didele meile ir estetika. 

Po vakar vykusios užsakymų pūgos, skaičiuojamės likusius audinių centimetrus.
Kadangi tiek moteriškos linijos, tiek vaikiškos linijos rūbeliams naudojame tuos pačius audinius ir juos gerbiame iki paskutinio milimetro- garsiai sakome, kad jeigu ketinate papuošti savo didelių akių ir papurusių plaukų savininką/ę mūsų Kalėdinės kolekcijos kostiumėliu- jau susisiekite su mumis.
Priimtus užsakymus pažadame įvykdyti, na o jeigu juos įvykdžius dar liks bent lašas audinio- mes džiuginsime nespėjusius įsigyti golfyčių ar sijonukų Jus.
meilės laiškų dėl vaikiškų rūbelių laukiame el.p. info@viktorijos.lt
išsami informacija su kainomis ir aprašymais spustelėjus čia.

jaukaus penktadienio ryto,
V.  

Kalėdos- tai šeima.
Pritariu.
Tai laikas, kai į antrą planą nustūmus darbus- visą savo dėmesį gali skirti tam, kuris šalia.
Tam kurį labiau už viską gyvenime myli ir vertini.
Pritariu.
Bet.
Kaip taisyklė, timptelėjus kalendroriaus lapelį už padalkos ir visu gražumu pasirodžiaus raudonai išraitytam užrašui
Gruodžio 25.
Ramybės, laiko pabūti su kiekvienu artimiausiu -nebelieka.
Pakuojamės! Dovanos! Ar tikrai sukrovei visas? Terbos ir terbelės, kurios lydi daugiavaikę šeimą, kaip geras prakeiksmas "susipakuojam-išsipakuojam".
Nepamiršt pyrago!
Skubam!
Jau vėluojam!
Greičiau prie stalo!
Visu orkestru suskamba lėkščių, šakučių ir šaukštų koncertas.
Pilnas pilvas!
-Dar šita silkutė labai skani!,- šypsosi Mama rodydama lėkštelę.
Ranka tiesiasi.
Šakutės barška.
Lėkštės tarška.
Pilvas pasidaro per ankštas ant stalo išdėliotiems Mamos virtuvėje gimusiems kelių dienų gardumynams.
Jeigu turėtų siūles- jau plyštų.
Tenka atsisegti vieną sagą.
Palengvėja.
O tada- lyg geriausia terapija „prišveitus“ - įlįst į žydrą ekraną ir pažiūrėt, kaip gi švenčia kiti:
Kieno stalas, kaip padekoruotas.
Kas, kaip puošniai apsirėdęs.
Pažįstama?

Jeigu ne- sveikinu!
Jeigu taip- nesijauskite vieniša. 

Į mūsų horizontus šiandien atvyko nauja RUBRIKA.
Tiesą sakant- ne mes ją sugalvojom.
Idėją, kad tokios reikia- švystelėjot Jūs.
Kasdien tiek aš, tiek mano komandos merginos šmėžuodamos deriniais ir besidžiaugdamos "lengvais rytais", išgirstame atodūsių:
-O kam jūs rodotės, jeigu dalies derinio rūbų neturit?
Išpučiam akis ir ranką dėdamos prie širdies aiškinam, kad tikrai daug klienčių turi savo spintose kelerių metų senumo rūbų, kuriuos sėkmingai gali jungti su naujokais.
Mūsų tikslas- kad anei vienas senesnis gyventojas nebūtų pamirštas, o tais atvejais, kai atsibosta- mūsų užduotis parodyti tokius derinius, kurie prikels jį naujam gyvenimui.
Bet.
Šalia tokios tiesos.
Yra ir kita.
Ne visos mūsų mylimos damos seka mus nuo pirmųjų žingsnių.
Yra tokių, kurios pasivijo mus ką tik.
Todėl neturėdamos savo garderobe rūbų, kuriais "erzinamės"- liūdi.

O mes, kaip žinia- PRIEŠ LIŪDESĮ.
Štai todėl gimė mintis-
į savo kasdienybę įsileisti naują rubriką:
"BE SENŲJŲ SPINTOS GYVENTOJŲ".
o tai reikš, kad mes "suksime" ir tokius derinius,
kurie bus sudaryti TIK IŠ DABAR BESISUPANČIŲ ANT PAKABŲ RŪBŲ.
Jokių "erzalynių" išdundėjusiais iš mūsų lentynų prieš neatmenamus laikus.
Startuojam?
Šiandien mano trečiadienis, atitinkantis rubriką:
 "DERINIAI BE SENŲJŲ SPINTOS GYVENTOJŲ"
yra T O K S ! 

FORT'ai džinsai
VISUR'eigiškas džinsinis švarkelis 

V.

Praeitą savaitę dedikavę savo eterį "Geriausių visų laikų top trejetui", turėjome puikią progą "pasiknaisioti" po savo istoriją, panardyti po kelerių metų senumo "selfių" alėjas, prisiminti tokius rūbus, kuriuos beprotiškai mylėjome, bet kažkodėl nepelnytai primiršome.
Tiek dūsavimų, kad šįkart užduotis per sunki- nesu sulaukusi.
"Nu, kokius 5-6 dar būtų įmanoma išskirt, bet 3....",- dūsavote ir Jūs, ir mano komandos moterys, paprašytos apgalvoti savo visų laikų mylimiausius rūbus.
Galop- visos vargais negalais "išdūsavom":

Mūsų gamybos vadovė Laura savo trejetu "karūnavo" "Kreminį" ir "Stilingąjį" berankovį paltus, bei "Maxi" suknelę.
Komunikacijos vadovės Martinos trejetas buvo švariai baltas: "Cukruotas" megztinis, "Draugiškos" cukraus spalvos kelnės ir balta "Didžiojo kaspino" palaidinė.
Butikėlio fėjų Lenos ir Gretos trejetai atrodė taip:
Lenos: Auksinis "Kraftas", "Bronzos" kostiumas ir "Chaki" džinso kostiumas.
Gretos: "Boho" paltas, "Biscotti" kelnės ir "Migdolinė" striukinė liemenė, kuri niekaip negalėjo pasidalinti trečios vietos su "Pumpkin spice latte" megztiniu.

Mano trejetas atrodė taip: "Stilingasis" berankovis paltas, "Klevų sirupo" liemenė ir balti džinsai.
Su didžiuliu pasiaiškinimu, kiek pretendentų bandė užlipti ant trečiojo laiptelio, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių- turėjo užleist vietą džinsams.

Vakar sukėlusi į storius visą informaciją ir savo argumentuotus pasirinkumus, bei apžvelgusi visos savaitės diskusijas- labai džiaugsmingai pasisaldinau mintis iš visos savaitės apibendrinimo sekančia išvada: 

-Man nepatinka fotografuotis,- po 12 valandų trukmės fotosesijos prisiminė Viktorija ir geras penkias minutes mintyse bėrė pagiriamuosius žodžius pastaruoju metu ją pavaduojančiai Karolinai.
Dešimt metų stovėjau pagrindinėje V&V fotosesijų scenoje ir vaidinau pagrindinį vaidmenį.
Pavargau.
Tada savo pozicijas su dideliu rūpesčiu perleidau žmogui, kurį labai mačiau savo vietoje.
Tada sekė nemenkas žiūpsnis atodūsių "kodėl kadre nebe V.???".
"Kaip ji taip drįso???"
Aiškinau į kairę ir į dešinę, kad esu multifunkcinė daugiakartė motušė, kurios "supermeniškos" jėgos, kartais "nusėda" ir kad ateina diena imt ir pripažint, kad kažką iš sau paskirtų darbų turiu perleist.
Kūrybos proceso pasiutpolkę ir vaikus su vyru- nustačiusi "TIK MANO" žyma, leidau sau atsisakyti darbo, kuris vargina mane labiausiai.
Taip atsirado mano gyvenime Karolina.
Tada priekaištai nutilo.
O tada, susiplanavusi fotosesiją, kuri buvo vykdoma itin nedidukėje erdvėje, už 130km, kuriuos būtų tekę Karolinai įveikt anksti ryte ir labai vėlai vakare pačiai.
Pridėjus faktą, kad kalėdinės idėjos išpildyme su nuosavais vaikais, turiu bent šiek tiek dalyvauti ir aš, nuleidau savo išaugusius džiaugsmo sparnus "kad man nebereikia fotografuotis" ir.
Ir sugrįžau vienai fotosesijai į pagrindinio vaidmens vietą.
Šiandien sopa kojas.
Kartkartėmis aplanko jausmas, lyg vakar mane kažkas būtų uždaręs į sporto klubą, pririšęs ant bėgimo takelio ir įsakęs bėgt, be jokių "ui ir ai" gerą pusdienį.
Lyg nori "kabintis" nedoras gerklės skausmas, nes vakar vykusios fotosesijos metu, kaip taisyklė užsakyto oro "preorderis" dėl neaiškių priežasčių buvo anuliuotas.
Teko "pasisupt" snaigėse, rudens pabaigos vėjyje.
Ir vaidint "man nešalta".
18 valandą mano ausis pasiekė susumuotas nufotografuotos kolekcijos drabužių skaičius nebuvo džiuginantis.
Dar liko. Daug.
Jėgų atvirkštine proporcija- "mizernai".
Prisiminiau, ką reiškia "nėra žodžio negaliu, yra žodis reikia"
Fotografuojant paskutinius rūbus ir derinius, šią sparnuotą frazę mintyse leidau "ant repeato".
Vakare.
Bumbtelėjus į užtarnautus patalus, pajutau didelį dėkingumą.
Ne.
Ne sau.
Įvertinus faktą, kaip aš jaučiuosi dirbdama sau, norėjau paskambyt visiems komandos nariams ir pasakyt "ačiū", kad dirbant ne sau-
anei kartą nesu išgirdusi pavargau/ sušalau/ gal gana.
Ir po lygiai tokių o kartais dar daug kartų sudėtingesnių dienų, mojuojant atsisveikinimo mostu- visi šypsosi ir sako "iki kitų malonių pasimatymų"!

Mua,
V.  

forest mood
MUST-HAVE'22 

Šis mūsų „Must-have‘as“ kvepia mišku.
Po lietaus.
Kasdien „bimbinėdama“ po aplinkinius miškus, turbūt „įsikvėpiau“ dviem mano akyse nuolat šmėžuojančiom spalvom, kurios jau eilę metų yra nutūpusios ne tik į mano širdį, bet ir į derinius. Tad net suplojau delnais, kai...
„NESPĖJAU, bet labai norėjau“ rūbus, mes „prižadinom“ naujam gyvenimui mano širdies spalvų duetu.
Ir kasdien akimis geriamo pušyno atspalviais.

Įkvėpkite ir Jūs,
Gaivaus pušyno oro ir dar stipriau palengvėjusių rytų,
„užkamšius“ spintos deficitus,
Jie užliūliuos dar didesne ramybe.
Beveik tokia, kokią teikia
Pasivaikščiojimais miškais.
Po lietaus.
V.   

Jūsų pageidavimu, įvedame naują t r a d i c i j ą:
prieš kolekcijos startą pasidalinti avalyne, specialiai derinta prie rūbų-debiutantų!
Turbūt nebus prieštaraujančių, jog avalynė užima vieną pagrindinių vaidmenų visame derinyje, o ją priderinti kartais būna tikras galvos skausmas ir laiko gaišimas! Suprasdamos Jus- atskirą „fotosesiją“ padarėme avalynei ir atiduodame ją į Jūsų rankas.
Apgailestaujame, jeigu kažkurių batukų neteks „sužvejoti“, ne visuomet naujai kolekcijai perkame naują avalynę, kartais pasiknisusios V. spintoje, randame fotogeniškų ir tobulai spalviškai tinkančių derinių akcentų!
- Chaki „Aldo“ kerziukai pirkti maždaug prieš metus, neįsivaizduojame, ar dar yra prekyboje.
- Karameliniai „Pull&Bear“ aulinukai įsigyti ankstyvą pavasarį, jų prekyboje jau tikrai nebėra, nes daugelis Jūsų ieškojote ir informavote mus, kad nepavyksta rasti nei fizinėse parduotuvėse, nei ieškant eshop‘e. Tačiau mūsų gamybos vadovė Laura priderino eavalyne.lt įsigytus tokio pat modeliuko ir spalvos aulinukus (Badura firmos), tad galite laimę bandyti ten.
- Juodi „Zara“ aulinukai įsigyti šią vasarą, tad paieškos gali būti sėkmingos.
- Dolitos botfortai jau senokai dalyvauja tiek fotosesijose, tiek deriniuose.
- „H&M” batai pirkti šią žiemą, tačiau vis dar esame matę juos fizinėse parduotuvėse Vilniuje (dėl kitų miestų nežinome).
Tikimės, ši informacija Jums padės patirti dar lengvesnius rytus!

"batuoti" linkėjimai,
V&V   

Tos, kurios akylai stebite mus "storiuose", jau girdėjote, kad šią gražią spalio savaitę skelbiame:
"S w e a t e r w e a t h e r"
s a v a i t e

Jos metu mes Jums rodysimės įvairius vilnos megztukų derinimo būdus,
pasakosime apie jų atsiradimą mūsų kolekcijose, priežiūrą, pritaikymo būdus ir
kad būtų dar jaukiau-
pirmą kartą prašome ir Jūsų-
prisijunkite prie mūsų informacijos srauto
ir pasidalinkite savo
Jaukiausia rudenine nuotrauka
Su mylimiausiu V&V vilnos šiltuku.
(Tinka bet kokios foto: portretai/selfiai/inspiracinės ir t.t.)

Jaukiausias akimirkas-
pažadame apdovanoti
J A U K U M U.

V.  

Damos, ar "repetuojate"?
Aukštai pakėlėt antakius: "kad rodos nei šokių, nei teatro, nei orkestro ar dar kokio reikalo, kuris būtų ruošiamas didžiajai scenai nepropaguojat ir generalinių repeticijų poreikio gyvenime nejaučiat?".
O aš Jums nuoširdžiai patariu REPETUOKIT.
Ne paslaptis, kad greitas susiruošimas iš namų ir išdūmimas į naują dieną per kelias turimas minutes yra iššūkis.
Ir visai nesvarbu, kokio dydžio ir pločio yra Tavo drabužinė ir kiek ar keliasdešimt porų batų joje talpini.
Turėti yra viena.
O apsirengti greitai
IR SAU PATINKANČIAI...
yra kas kita.
Aš - moteris "bistra",
bet pastaruoju metu kūdikio auginimo ritmas ir griežtas jo grafikas - mane įspraudė į dar griežtesnius laiko rėmus.
O noras apsirengti "ne bili kaip" ir "ne bili kuo"
išliko.
Todėl.
Radau išeitį-
Kai My miega ir aš esu "apsimėčiusi" visus buities darbus ir randu "lyšną" minutę-
"repetuoju".
Kad, kai atsitiks "išlėkti iš namų per minutę"
ir dar su My ant rankų-
aš išdumčiau ne tik laiku.
Bet ir.
Apsirėdžiusi taip, kaip man patinka.
Po "repeticijos"- kai "surepetuotas" derinys paliekamas ramiai suptis ant pakabos-
galiu mušt naujus išsinešdinimo iš namų greičio rekordus.

Mua,
V.   

Mūsų fotosesijos būna rimtos.
Mes su dideliu dėmesiu joms ruošiamės.
Organizuojam generalines repeticijas, ieškome įdomių vietų, kuriame "scenarijus" ir artėjant TAI dienai, susikaupiame rodos maksimaliai.
Bet.
Mūsų komandos šventu įsitikinimu, kiekvienas darbas, kad ir koks rimtas jis būtų, gali būti daromas ne tik su didele meile, bet ir su nemaža sauja geros nuotaikos, pakrizenimų, o neretais atvejais ir užkrečiančiu juoku, kurį kartais būna sunku suvaldyt.
Ir žinote ką?
Kad ir kokie susikaupę mes būtume, kaskart "apturėdami" tą nerūpestingąją fotosesijos dalį, kuri nebūna "iščiustyta" ir "išlaižyta", mes dar sykį sau primename, kad tai, kad paprasta- ir yra didžiausias lobis ir geriausia prisiminimai.
Kuriais, dalinamės ir su Jumis.
Teatras buvo rimtas.
Bet dviem dienom, jis tratėjo mūsų juoku ir fejerverkais šaudančiomis emocijomis.
Ačiū, JUDU productions!  

Taip.
Nuo pat pirmųjų V&V žingsnelių...
Mums buvo svarbi ne tik drabužio išorė.
Bet ir vidus.
Labai gerai prisimenu save pirmaisiais savo veiklos metais, kai pasiėmusi audinio skiautę leisdavausi po siuvimo priedais prekiaujančių krautuvių "palankynas", ieškant tinkamiausio pamušalo.
Pasirinkimas buvo skurdus.
O pamušalų, kurie drabužiui ne tik suteiktų formą ir estetinį vaizdą, bet ir būtų patogūs dėvint- buvo išvis sauja.
"Su elastanu" -pamenu ryškiom raudonom raidėm užraitytas etiketes.
Tai reikšdavo, kad "toks pažymėtasis" jau vertesnis dėmesio, nei jo pigesnieji "beelastaniai" brolužiai.

Metai bėgo.
Svajonėse nuolat krutėjo mintis KADA NORS į drabužius įkurdinti savo vardinį pamušalą.
Pirmą sykį išgirdusi, kad galimybė yra, bet reikės sykiu užsakyti 500mt, net pritūpiau:
-Čia gi pusė kilometro!,- aiktelėjau.
Ir tuokart man kilo didelis pasibaisėjimas, kad tokios begalybės metrų mes per gyvenimą nesunaudosim.
Metai bėgo toliau.
Pusė kilometro ėmė nebeatrodyti taip baisiai.
Galop ryžomės.
Nors labai gerai pamenu, kad suma, kurią reikia čia ir dabar sumokėti už "puskilometrį" pamušalo, kurį sunaudosime dar negreit atrodė visai nedžiugi.

Išsvajotas pamušalas mus pasiekė.
Šokinėję iš džiaugsmo...
Greit nusileidom ant žemės.
"išlauktasis" nuvylė.
Jo susitraukimo procentas buvo didesnis, užlaidos, kurias privalėjome palikti drabužio kostrukcijoje, kad jis nepradėtų nedorai traukti drabužio skverno neatrodė estetiškai.
Nenuleidom kiek pasvirusių rankų.
Leidomės į paieškas toliau. 

Ruduo.
Savaitgalis.
Lynoja.
Pučia žvarbesnis, nei ką tik pralingavusioje Vasaroje, vakaro vėjas.
Padabinta baltomis pėdkelnėmis ir išeiginiais bateliais, į kasytes dailiai supintais plaukais skubu, kad neatsilikčiau nuo šeimos narių.
Pavėluoti nevalia.
Dar reikia prieš suskambant "gongui"....

Pasikabinti paltą.
Pasidairyti po teatro foje eksponuojamą parodą.
Įsigyti spektaklio programėlę.
Ir prieš užgęstant salės šviesoms- patogiai įsitaisyti savo saujoje gniaužiamame popieriniame biliete nurodytoje vietoje.

Tuomet, dar vaikas.
Mažai atsimenu apie ką buvo spektakliai, į kuriuos keliaudavome su šeima.
Bet be proto gerai atsimenu jų....kvapą.
Man, tuomet dar vaikui, jie kvepėjo gardžiausiais kada nors uostytais kvepalais.

Kuriuos rodos atpažinčiau ir šiandien....

P A G A L I A U !

Pagaliau mes "prisiruošėme" parengti Jums "špargalkę" - ką ir iš kur derinome prie savo naujosios Rudens/žiemos 22/23 kolekcijos rūbų!
Visi kruopščiai derinti tiek spalva, tiek stiliumi, tad planuojančioms ir akies krašteliu "patyrinėjusioms" fotosesijos užkulisius nuraminame- įsigyti batukai kampe tikrai nestovės!

Tikimės, jog "špargalkė" Jums "pagelbės" ir rudeniop turėti lengvus rytus, o taip pat sutaupys mums visiems brangaus laiko klausiant dažniausiai mums užduodamo klausimo- "iš kur avalynė?" :)

Paruoštukas prieš Jūsų akis, o Rudens/žiemos kolekcija jau greit!
Kaip sako V&V: ruošk batus prieš kolekciją :)))

Mua,
V&V komanda

Priešais nosį uodegą sukinėja
ilgai lauktos atostogos?

Orų.

Nuotykių.

Įspūdžių.
susiplanuoti nepavyks,
BET.

ramius atostogų rytus ir nuotaiką keliančią aprangą- drąsiai.
Padarykite trumpus namų darbus pakuodamos savo lagaminą ir pažadu- malonios atostogos pačios "pasibarstys" papildomais geros nuotaikos trupinėliais.

6 atostogų pajūryje dienos.
6 skirtingi deriniai.
Anei vieno nervo mūšio.  

Kai Vasaros jausmas „užkyla“ lyg priešais saulę „įkurdinto“ termometro stulpelio rekordus mušanti žyma...
Mes nusišypsome ir pilnu džiugesio balsu šūktelim, kad mūsų pasakojimas apie Vasarytę dar nebaigtas.
Nusispirkite batus.
Pavaikščiokit po vėsų žolės kilimą.
Pakelkit akis į žydrą dangų.
Paklausykit skambiausias sutartines choru traukiančių paukščių.
Susiberkite į burną saują ką tik iš daržo parsineštų uogų.
Užsimerkit.
Nusišypsokit.
Vasaros nuotykiai dar tik prasideda.

Mylinti kiekvieną Vasaros akimirką,
V. 

Toms, kurios akylai mus sekate, pastarąją savaitę
"iki gyvo kaulo" turėjau atsibost nuolat pilna juostele "storių" skiltyje.
Atostogų metu šmėžavau diena dienon su aavo deriniais, baigusi atostogas- kasdien "suku" savo lagamino turinio "update".
Kodėl?
Ne. Ne todėl, kad baisiai nuobodžiauju ir neturiu, ką veikti.
Bet todėl, jog noriu dar sykį pasupti glėbyje mūsų "lengvų rytų" filosofiją ir iśtiest bent me ką pagalbos ranką planuojant savo atostogų garderobą.
Tegyvuoja
lengvi rytai.
Net ir tada, kai tie rytai būna vėlyvi ir atostoginiai.
P.s. visas parodytas ir per atostogas turėtas garderobas svėrė 9 kg ir neviršijo leistinų apimčių.

Mua,
V.

Susiplanuokite savo atostogų derinius:
www.viktorijos.lt  

Vieni turi svajonę vairuot kosminį automobilį.
Antri- skrost vėją motociklu.
Įsigyti jachtą.
Turėt lėktuvą.
Dar kiti svajoja gyvent, ten kur amžinai vasara.
Arba atostogaut, kuri niekada nelyja.
Ir aš ne kitokia.
Būna atsigulu ir vynioju svajonių meškeres.
„mažum, kada kokia ims ir užkibs“,- nusišypsau.
Ir užkibo!
Jau labai daug metų svajojau Vasaros fotosesiją organizuot prie Jūros.
Juokiatės?
Nes nuskambėjo, panašiai, kaip vaikas svajoja apie ledų porciją?
Iš pirmo žvilgsnio taip.
Bet. O. tačiau.
Kai pradėdavau sukt minčių malūnus, kaip čia reikėtų viską įgyvendint:
Su kokiu transportu visiems iki jos nusigauti? Kur apsistoti?
Kur nakvoti? Kokiu atstumu būtų jūra? ar nelis? O jeigu nebus saulėta? O jeigu labai vėjuota?
O jeigu šalta?
Ar visa komanda galės? O jeigu pasikeitus prognozėms teks greit keisti datą? Ar pavyks prisiderinti kitiems? O rezervuotai vietai? Ar joje bus laisvos kitos datos?
Kai į galvą supypsėdavo tiek daug klaustukų….svajonę Vasarytę vežtis prie jūros, atidėdavau.
Dėl per daug nežinomųjų.
Šįkart. Komandai susirinkus fotografuoti “Vasaros iškilmių” kolekcijos, prie ryto kavytės stalo, buvo iškelta “kur fotografuojam Vasarytę?” klausimas.
Pristačius kelias “nieko įspūdingo” idėjas, kambaryje garsiai nuskambėjo klausimas:
-O tai gal šįkart imam ir ryžtamės tikrai jūrai?
Ir žinot ką?
Ore pasklido vienbalsis “DAVAY”. 

Be penkių minučių Vasara.
„Atsitikęs“ oras gniaužia kvapą.
-Mam dešimt minučių!,- skamba kiemas tiesiogiai nuo batuto ataidinčiais laimingų vaikų šūksniais.
O kaip gi uždrausi.
Jeigu ir pati...įsikabinusi mėtų arbatos puodeliui užu rankenėlės šmirinėji po terasytės kampus.
Sėdžiu jaukiai atsitūpusi ant terasos laiptelio ir žinot ką galvoju?
Kad išgyvendami „be penkių minučių Vasara“ laiką,
Mes savotiškai dalyvaujame Vasaros generalinėje repeticijoje.
Kai „atsitikęs“ kvapą gniaužiantis oras...
Mus ruošia apskritiems TRIMS MĖNESIAMS.
LAIMĖS.
Kai rodos, kuo beužsiimtum.
Viskas atrodo lyg pabarstyta stebuklingu „pagarduku“ paprastu, kaip dvi kapeikos pavadinimu „Vasara“.
Tądien. Rodos nieko stebuklingo neįvyko.
Tik po ilgos ir fotosesijos dienos.
Mūsų komanda susirinko aptarti dienos įspūdžių.
Ir jeigu tai būtų buvusi bet kuri kita metų fotosesija.
Mes tiesiog visi būtume susėdę aplink stalą bendram tradiciniam naminės sriubos „bliūdžiokui“.
Bet šįkart.
Mūsų dienos aptarimas buvo kitoks.
Paprastas.
Bet stebuklingas.
Nes niekada gyvenime dar nesu vakarieniavusi pajūryje.
Belydint saulę.
Prie jaukiomis lemputėmis žibančio tiks mums paruošto staliuko.
Tegyvuoja maži pirmi kartai.
Be penkių minučių vasarose.
Jie atrodo kažkokie stebuklingi.
Videografė Natalija Syčinskaja ačiū už dar vieną beprotiškai brangų prisiminimą...

Mua,
V.

Ankstyvą pirmadienio rytą, išleidusi savo mokyklinukus pro duris, skubiai verdu kavą, jungiu kompiuterį ir dar ne iki galo atbudusiomis mintimis, nardau po Vasarytės 22 nuotraukas.
Ieškau.
Tinkamiausios.
Šiai savaitei.
Ir tik tada stabteliu.
•••♡•••
ŠIAI SAVAITEI.
Laikui, kai dar nepasibaigęs obelų žiedais aplipęs Pavasaris.
O priešais nosį basa. Smėlėtomis kojomis.Saulės nubučiuotais skruostais...šypsosi VASARA.
Nejučiomis žvilgsnį „paganau“ kitapus lango.
Ir dar kartą pasisaldinu mintis:
VASARA YRA
ne metų laikas.
Vasara yra jausmas.
Ir....
Pamiršusi, kad skubėjau.
Išsliūkinu ryto kavos likučio išgert terasytėn.

Mūsų laukia labai graži pasiruošimo savaitė,
V.   

Lyja.
Ką ten lyja.
Lyg kas paėmęs dorą "rundelį", semia ir besikvatodamas griaustinio juoku pila tiesiai ant po dideliais kapišonais bandančių pasislėpt vargšų praeivių galvų.
Vėjuota.
Pakraipau galvą.
Gal čia Vasarytė savo atėjimo "preparty" organizuoja?
Ir visus kampus, patvores ir dulkes skalbiasi?
Kad jau kai ateis visa žalia, graži ir įspūdinga viskas būtų kaip "ant gatavo"?
Žvilgsnį vis paganydama per lietingą langą,
Šiandien gyvenu VASARYTĖS|22 nuotaika.
Nes prieš mano akis "guli" nei daug, nei mažai šiek tiek virš 4000 nuotraukų.
Ir viena mintimi "ima" sarmata.
Kodėl?

Nuvykę prie jūros, karts nuo karto guldydami į nuotraukas Vasarytę atsidūsdavome:
"Ech, gi galėjo būti šilčiau"...
"Nu, kad jį kur galas tą jūrinį vėją"....

Į dabar, žiūrėdama laukan į tokį lietų.
Į tokį nežydrą dangų.
Ir grįždama į kompiuterio ekrane
plieskiančią saulę, plaukus nuostabiai kedenantį pajūrio brizą....

Galvoju, kad esame laimės kūdikiai.
Ir vis dėlto turime "palaikymą" kažkieno.
Ten iš viršaus.  

Prie kavytės pertraukėlės, kviečiame akimis dar kartelį permesti aiškiai sudėliotus taškus ant "i" suknelių spalvų įvairovėje.
Esame tradicijų žmonės, daug metų mes laikomės įsikabinę joms į parankes, tačiau kad ir kaip jas vertintume, negalime būti akli ir kurti besikeičiančiom aplinkybėm ir JŪSŲ, mielos Damos, norams.
Todėl:
Be galo gerbdami kiekvieną savo rūbą ir anei vienam nelinkėdami suptis ieškant namų "ilgai ir (ne) laimingai", taip pat beprotiškai vertindami Jūsų išsakytą norą, kad: "ne visada pasiūlytos spalvos suknytė yra tinkama "atsitikusiai" progai", mes TESTUOJAME NAUJOVĘ:
Galimybę rinktis suknelės spalvą.

SUKNELĖ "DELIKATI":
Pelenų rožinė spalvos suknytė laukia Jūsų "čia ir dabar"
https://www.viktorijos.lt/delikati-suknele-pelenu-rozine
* įsigyti galima www.viktorijos.lt (dpd kurjeris Lietuvoje pristatys per 1-2 d.d., ES šalyse per 5-10 d.d.)
arba butikėlyje ir keliauti namo su nauja suknele be jokių laukimų:)
Patiko modelis, bet netinka spalva?
Štai išeitis:
*juoda;
https://www.viktorijos.lt/delikati-suknele-balta-kopija
*balta:
https://www.viktorijos.lt/delikati-suknele-pelenu-rozine-kopija
*mėta:
https://www.viktorijos.lt/delikati-suknele-zydra-kopija
*žydra:
https://www.viktorijos.lt/delikati-suknele-balta-kopija-2
* yra užsakomos "Delikačios" suknelės
spalvos.
* jas pasiūsime per 2 savaites
nuo pateikto Jūsų užsakymo.
(pirmuosius užsakymus įvykdysime greičiau).
* grąžinimo sąlygos išlieka tokios pačios, kaip ir suknelę perkant "čia ir dabar".  

Išsamiai apie VASARYTĖS IŠKILMIŲ kolekciją

Vakar, tokią lietingą dieną, namo įgriuvau permirkus, bet...laiminga.
Nors nuo paukšteliais nedrąsiai išaušusio ryto, ligi gražia dangaus spalva užtemusio vakaro nuobodžiai raudojo dangus, nuotaika šituo aplinkui teškančiu grauduliu neužsikrėtė.
Po ilgos darbo dienos, namo grįžau su glėbiu žydėjimo.
Ne. Niekas manęs kvietkais neaplijo.
Aš juos parsinešiau laukt rytojaus.
Širdis kruta iš džiaugsmo, kai švystelint vieną ar kitą intrigėlę apie Vasarytės šventes, Jūsų komentarai suūžia vėjo malūnais.
Vadinasi šventės bus?
Kelis metus gyvenom su žydrame dangume pakibusiu klaustuku – tai, ar leis būriuotis? Ar šypsenas reikės slėpt po kaukėmis?
Lėtais žingsneliais atlinguojantis sezonas, rodos, pagaliau žada būti KITOKS.
Du metus paspaudę „pauzę“ Vasaros švenčių kolekcijos tradicijoje, šiais metais, mes nusprendėme, kad ji bus!
Švystelim kelis taškus ant „i“, kad laukiant jau galvytėse būtų galima supti žinojimą „kodėl ir kas“. 

Vakar buvo KRIKŠTYNOS.
prie stalo.
ant "sopkės".
su kava.
su arbata.
išsitiesus ant žemės.
glostant drėgną Ego šnipį.
ganant akis pro langą.
užvertus galvą į dangų.

"Pajūrio bliuzo" džemperis,
 "Kriauklyčių" šortai,
 "Vasaryt, Tu nerūpestinga" paplūdimio suknytė,
 "Smilga" palaidinė su kišenuke,
 "Vasarotoja" megzto audinio suknelė,
 "Terasyčių" vasaros paltukas,
"Smėlio smilčių" liemenė,
 "Fėjų" lietpalčiukas,
 "Summer lover" marškinėliai,
 Švarkutis" Irisiukas"....
Tęsti?

Negaišinsiu Jūsų brangaus ryto laiko.
Tik pasidžiaugsiu, kad šįkart anei karto-
anei vieno kartelio, anei vienas pavadinimas negimė nervingai barbenant nagais į stalą!
Vakar "Vasarytės/22" rūbai buvo pakrikštyti su tokia gera emocija ir jausmu, kad
vieną akimirką, norėjos lėkt terasytėn ir įsitikinti, ar dar tikrai ne taip šilta, kaip staiga "užkaito" mintyse.

kaip pasiilgau Tavęs,
ilgai netemstančių vakarų,
žemuogių saujų,
"bambioškėmis" tykštančių pakrančių,
Mano VASARA.

Tradicijų nelaužysim.
Vasarytės/22 fejerverką šausim gegužės gale.

V. 

Pagaliau "nukarūnavome"
ir senąjį logotipą lango iškaboje.
Gal ne visų atmintis siekia tuos laikus, kai pilnas mūsų pavadinimas buvo:
"V&V- or(i)ginalių drabužių kampelis".
*raidė "i" skliausteliuose, nes tą naktį, kai nieko nesitikėdami, nakčia, sėdėjome Tėvų virtuvėje su ką tik iškeptu vyru ir mąstėme, kaip čia "pasivadinus", aš sugebėjau, dar ir gramatinę klaidą į pavadinimą "įvelt".
Vėliau rašiau "graudų" laišką FB administracijai, kad pavadinimą kūrė "beraštė" ir kad dabar "gėda iki negaliu".
Dar vėliau sutrumpėjome iki "V&V Boutique".
Sutikome daug liežuvį bandančių "nusilaužt" kurjerių, "paštinykų" ir maisto išvežiotojų, nerandančių, kur įėjimas, galop trūkus paskutiniam kantrybės lašui, piktai dėbtelėdavo:
-Tai čia gal tas "boNTIQUE"?,- paraidžiui lietuviškai išskiemenuodavo.
Esu girdėjusi ir dar geriau, kad mes tas "Bon bon".
Gal ir visai "baiki"?
Beveik "bombonkė".
Prieš keletą metų nusprendėme nebesislėpti nei po gremėzdiškais pavadinimais, nei po liežuvį besitaikančiais nulaužt žodžiais.
Ir tapome, tiesiog V&V.
Mano vardo ir pavardės prekiniu ženklu.

Mua,
V.  

Susiskaičiavę, kad Pavasaris/22 siekia jau dvyliktus V&V veiklos metu..."čiupinėjame" prisiminimus "iš ko viskas išaugo?".
Kaip šiandien prisimenu pirmąją fotostudijoje įvykusią fotosesiją.
Faktas, kad VYKSTU fotografuoti savo kolekcijos, o ne pasistačiusi fotoaparatą ant stalo pati nudundu pozuoti prie užtrauktos užuolaidos...buvo kvapą gniaužiantis jausmas.
Susikaupta pirma "partija" rūbų, kuriuos pasiuvau iš savo labai ribotų santaupų, su nežinojimu, ar kas nors iš manęs juos nupirks...buvo vienas didžiausių mano jauduliukų. 

Pirmas word programoje mudviejų su vyru sumaketuotas katalogas....
Pirmas kartas, kai nusipirkę fotopopieriaus mes per naktį juos tris vienetus spausdinom savo naminiu lėtaeigiu printeriu.
Pirmas kartas, kai katalogo lapus vietoje sukišimo į "įmautes", mes nuvežėm į spaustuvę ir ji mums susegė juos spirale.
Pirmas kartas, kai sau leidome pagalvoti apie maketuotojos paslaugas.
Pirmas įspūdis vartant ne savo "ribotomis jėgomis ir žiniomis" "sulipdytą" katalogą.
Pirmas paėmimas į rankas katalogo, kuris jau šiek tiek priminė knygą....  

Rašau ir šypsausi.
Nes mano galvoje ir mintyse kunkuliuoja visi šie prisiminimai taip ryškiai, lyg dabarties nuo to, ką pasakoju neskirtų daugiau nei dešimt metų.
Ir dar stipriau širdyje įsipatoginantis jausmas, kad jeigu kažkas atsuktų laiką atgal ir man pasiūlytų krūvą pinigų ir galimybę "prašokt" visus šiuos juokingus, daug jėgų atėmusius žingsnelius.
Aš mandagiai atsisakyčiau.

tegyvuoja mažais žingsneliais tipenantis gyvenimas,
V.  

Dažnai sulaukiu klausimo:
-V., o pas jus būna kas nors blogai?
Ne pagal planą?
Ne taip, kaip norėjot?
Visuomet sulaukusi tokio klausimo- linksmai pakilnoju antakius:
-Baikit. Nebūna.....- susijuokiu.
Mes kasdien jodinėjam ant vienaragių, vaivorykščių nušviestais takais, ant kurių iš žydro dangaus lyja širdelės formos pabarstukais.
I wish.
O real deal...yra...
Jeigu pradėčiau pasakoti visus "ups", "oj", "V., atsisėsk"- turbūt ir apskritos ilgametražės nakties neužtektų.
Sulauktume aušros, o aš vis dar greitakalbe kaip žirnius berčiau istorijas, kurių atsitikimas ypač "karjeros pradžioje" neretai atrodydavo, kaip "mini pasaulio pabaigos".
Bet. O. Tačiau.
Pasaulis nepasibaigdavo.
Tik pakaišiojęs pagalį į gražaus gyvenimo ratus, galop numodavo:
-Aj, važiuok toliau.
Ir važiuodavom.
Kiek sykių mus yra pasiekęs "ne tas audinys".
Ne tie užtrauktukai.
Ne tos sagytės.
Jau nesuskaičiuju.
Kiek kartų į mano ausis yra "pasibeldęs" nelabasis:
-V., atsisėsk...nedrįsčiau net spėt.
Kokią daugybę kartų mums buvo lemta išgirst:
-Atsiprašom, bet vėluosim,- sunku būtų net įvardint.
Mus spaudžia terminai.
Mums piršteliu diriguoja griežtos gamybos eilės.
Mus mėgsta aplankyt " žmogiškos klaidos", "kažkokie ne tokie atspalviai",
Nustebimai: "o tai kaip turėjo būt?".
"Egzistenciniai" klausimai: "V, tai ką darom?"

Nesvarbu, kiek Tau metų:
Esi studentė, ar jau glėbyje sūpuoji anūkus.
Nesvarbu, kuo Tu užsiimi:
Vadovauji didžiulei įmonei, ar kepi bandeles. O gal gydai gyvūnus? Prižiūri tvarką? Gesini gaisrus?
Nesvarbu, esi ištekėjusi, netekėjusi, išsiskyrusi, vieniša.
O gal planuoji savo vestuves?
Nesvarbu, koks drabužių dydis gyvena Tavo drabužinėje.
Kelintos „išmieros“ batai „puikuojasi“ tavo avalynės lentynose.
Nesvarbu, koks Tavo ūgis.
Sulauki nustebusių žvilgsnių „ar niekada nesvarstei apie krepšininkės karjerą?“, o gal esi "kompaktiška", kaip coliukė?
Nesvarbu, kokia Tavo plaukų spalva.
Ar Tavo plaukai ilgi / trumpi / banguoti ar kasryt priverstinai „išlyginami“.
Nesvarbu, kokios spalvos Tavo akys.
Mėlynos?
Žalios?
Rudos?
O gal palydimos komplimentu: „kokios jos gražios“?
Nesvarbu, kokią kosmetiką Tu naudoji.
O gal visai jos nenaudoji?
Nesvarbu, koks yra Tavo kūno sudėjimas:
Esi liekna, sportiška ar nuolat kovojanti su svorio malūnais?
Nesvarbu, ar Tu esi sporto klubų „liūtė“, ar dar gyvenime nesi į juos įkišusi nosies.
 

Įprastai, į gyvenimą paleidę naują kolekciją mes būname garsesni.
Stipriau džiūgaujam Jūsų siautuliu starto metu.
Energingiau „pypaujam“ tarškėdami apie naujienas.
Šįkart esame tylesni.
Nes garsiai džiaugtis, kai šalia stipriai skauda....neišeina.

Šįkart AČIŪ Jums mes sakome ne džiugiai ir garsiai.
Šįkart AČIŪ Jums sakome tyliai ir prasmingai.

Mielosios, dėkoju JUMS visoms kartu ir kiekvienai atskirai.
Tik dėl Jūsų mes galime pagalbos ranką ištiesti ne tik palaikymo žodžiais, bet ir darbais.
Kurie šiandien yra labai reikalingi.
Ir nukreipti į Tuos, kuriems šiandien labai skauda.

Dėkinga iš visos širdies,
Šįkart tyliau nei įprasta,
V.  

Kartais ruošdamiesi sukt kolekcijos video, mes „stryktelim“ į savamokslių režisierių batus.
Dėliojame aplinkybes, lipdome istoriją, kuri taikliausiai atspindėtų kolekcijos nuotaiką bei „dvasią“.
Ieškome vietos, kurioje būtų galima įamžint kolekciją, rekvizitų, kurie padėtų atskleist mūsų užmanymą.
Šįkart viskas buvo kitaip.
Neieškojome vietos.
Nepirkaliojau daiktelių.
Nekūriau „scenarijaus“.

Šįkart jį parašė PATS GYVENIMAS.
Rekvizitais tapo mūsų kasdieniniai ofisiuko, siuvyklos, darbo vietos daiktai.
O nuotaiką sukūrė EILINĖ mūsų darbo diena, su kasdien atsitinkančiais „ups‘iukais“, vijokliais besiraizgančiais planais ir planeliais ir....12-os metų istorija, kuri mums leidžia jaustis turtingais.
Išmoktomis pamokomis ir padarytais darbais.

Lygiai už savaitės, tradiciniu laiku, apie 19 val, mūsų horizontai pakvips naujienomis.
Mažomis smulkmenytėmis intriguojamės, koks bus tas mūsų ilgai lauktas Pavasaris 22.
Rodomės spalvas, detales, naudotą avalynę, aksesuarus.
Džiaugiamės, Jūsų reakcijomis ir nekantrumu.
Pasakojame, kodėl viskas bus taip.
Dalinamės vaizdais iš "užkulisių".
Ir jaučiam, kad patys kunkuliuojame nekantrumu, kaip ką tik užviręs puodas.
Žogliruodami trimis be galo artimomis širdžiai spalvomis, "nulipdėm" drūtą Pavasarį.
Atleiskiti.
Negalėjom kitaip.
Ir tas gražus.
Ir anas labai džiuginantis.
Ir va šitas prie ano dera.
Ir anas prie "vavašito" atrodo neišvengiamas.
Todėl sulaukę gana daug Jūsų pritarimo, kad didžiųjų kolekcijų padalinimas į dvi dalis, yra labai teisingas mūsų sprendimas, nusprendėme ir šįkart elgtis ne kitaip.
Jau oficialu, kad pirmąjį kolekcijos dublį išvysite kovo 3d., jį palepinome kiek šiltesniais, dar neįsismarkavusiam pavasariui tinkamais deriniais.
Antrąjį dublį į dienos šviesą išleisime balandžio pradžioje, jis bus tobulas I dublio tęsinys tiek spalviškai, tiek stilistiškai ir stipriau "atlieps" vis drąsiau į gatves žengiančią malonią šilumą.
Gera žinia ta, kad
apsirengti kuo...žygiuojant per gražų Pavasarį...bus.
laukti liko nedaug,
pavasarėjanti,
V.   

-Kur tu norėtum gyvent, jeigu galėtum gyventi bet kur?,- nepamenu kas tiksliai manęs vieną dieną prieš daug metų paklausė.
-Lietuvoje,- lyg tai būtų savaime suprantama, linktelėjau.
-Įdomiai,- tuokart pakilnojo antakius mano pašnekovas ir patraukęs pečiais nebesigilino, matyt pagalvojęs, kad aš vis tiek iki galo nesupratau užduoto klausimo.

Myliu nūdienoje pristabdytas keliones.
Svaigstu nuo skirtingų aplankytų šalių grožio.
"Pačiupinėtų" neįtikėtinų oro sąlygų.
Pasmaguriautų įvairių pasaulio virtuvių.
Bet praleidusi svečioje šalyje savaitę, aš imu ilgėtis namų ir Lietuvos.

Man patinka aiškiai išreikšti LIETUVIŠKI 4 metų laikai.
Mane džiugina aplink mane esantys LIETUVOS žmonės.
Aš myliu LIETUVOJE įkurtą savo prekės ženklą.
Aš didžiuojuosi LIETUVIŠKA savo darbine komanda.
Aš džiaugiuosi, kad kažkas iš viršaus man nepagailėjo raiškaus LIETUVIŠKŲ minčių dėliojimo.

Ir kartais pagalvoju:
Vargu, ar tupėdama po palme, besipliuškenanti Žydrojoje pakrantėje, vėdinanti mintis Alpių viršukalnėje ar pirštus laižydama nuo gardumo "skaniausioje" Italijoje....
Aš būčiau laimingesnė, nei čia.
Lietuvoje.
Bala nematę, kad ir ne kartą tiesiogiai susipažinusi su bandančiu plaukus nutraukt lapkričio vėju ar ne sykį patyrusi neskubančio atplasnot pavasario "makliošes ir buzas".

Mano širdis priklauso Tau, LIETUVA!  

-V., pasakyk, ką gero sužvejojai Pavasarinės avalynės jūroj?- pypsite nūdienoje Jūs.

Nes "prizoominusios" mūsų ką tik klusniai į nuotraukas suguldytos naujos kolekcijos nuotraukas, pastebite, kad ir tie nauji ir anie nematyti.
Taip, žvejai iš mūsų neblogi.
Sakyčiau jau "chroniški".
Nes nuolat sėdim užmetę savo meškeres batų pasiūlos jūroje.
Ir kai tik galimai tinkantys prie vienos ar kitos kolekcijos užkimba- nedelsiant traukiame.
O kai laiminkis- neblogas- juk negaila juo pasidalinti ir su kitais gerais žmonėmis, pasirengusiais į Pavasarines gatves išrūkti "pasiderinusiais" nuo galvos iki kojų.
Todėl prie ryto kavos- dalinamės, būsimo Pavasario/22 naudotos avalynėws sąrašiuku:
1. Chaki kerziukai - ALDO (pirkti dabar)
2. Karameliniai sportbatukai- E-avalynė (pirkti dabar)
3. "Ryži" aukštakulniai aulinukai- E-avalynė (pirkti dabar)
4. Nude "oksfordai"- ALDO (pirkti prieš keturis metus)
5. Nude kerziukai- Stradivarius (pirkti prieš porą metų)
6. Chaki ilgaauliai- Dolita (pirkti prieš 2,5 metų).
7. Nude plačiaauliai- Zara (pirkti dabar)
8. "Ryži" plačiaauliai- Zara (pirkti prieš 1,5 metų)
9. Chaki smailianosės balerinos- Reserved (pirktos dabar).

geros žvejybos avalynės jūroje,
mielos mano damos,
V.   

Iš dangaus lėtai byra didelių kąsnių "confeti".
Lyg supratę, kad oras šventinis.
Medžiai, krūmai ir sodo smilgos apsivilko savo balčiausius rūbus.
Lūkuriuoja.
Rodos dairydamiesi, katram pavyko apsirėdyti gražiau.
Nevėjuota.
Miniatiūriškai spaudžia šaltukas.
Kalendorius rodo paskutinio žiemos mėnesio pirmą dieną.
Širdyje sukruta džiaugsmas, kad tokia graži Žiema po kiemą vaikšto.
O kartu baksteli žinojimas, kad išdidžiai jai išėjus....toje pačioje palangėje mažomis pumpurų nosimis supypsės Pavasaris.
Mažų priežasčių ŠYPSOTIS nemažai!

V.  

Vienos kolekcijos būna tokios, kuriose papilame naujų idėjų krūvelę ir patys su dideliu, kaip dramblys sulaikyto oro įkvėpimu....laukiame Jūsų nuomonės, ar naujiena pataikė tiesiai Jums į širdį.
Ar būna, kad nepataikom?
Būna.
Ar būna, kad išgirstam, kad „gražu, bet ne man“?
Būna.
Ar būna, kad surėmę pečius plakama save mintimis, kodėl vienas ar kitas rūbas netapo vienodai mylimu, kaip ir kitas jo kolega iš tos pačios kolekcijos?
Būna.
Ir priešingai.
Ar būna, kad kolekcijos rūbas dingsta iš eterio per pirmas kolekcijos minutes.
Būna.
Ar atsitinka, kad užmigdžius vaiką/pavalgius vakarienę/palikus apsisprendimą iki sekančio ryto...širdin kritęs rūbas ima ir dingsta be papildymo galimybės.
Atsitinka.
Ar būna, kad vėliau rodydamiesi kasrytinius derinius dar sykį Jums papilame druskos ant „nespėjau“ žaizdos ir „papipiriname“ liūdesį, kad ir aš „eičiau va šitaip, jeigu tik turėčiau“.
Būna.
Mes liūdinti žmonių nemėgstame.
O ypač tokių mielų, kaip Jūs.
Todėl, kai atsitinka „nespėjimai“ mes kartais negalime Jums pažadėti, kad „čia ir dabar“ pildysimės.
Tačiau...visada tyliau ar garsiau Jus raminame, kad kai tik galimybė bus- kartosime.
Todėl prieš Jūsų akis, ką tik iškepta „MYLIMIAUSIŲ“ kolekcija. 

Mėgstu žiemą, myliu vasarą, dievinu pavasarį ir esu neabejinga rudeniui.
Prijaučiu ir kaitrai ir sugriuvusioms sniego pusnims.
Žaviuosi pirmais nedrąsiais pumpurėliais ir romantiškai žemę nuklojančiu margaspalviu lapų kilimu.
Bet.

Šįryt stovėdama prie lango ir žiūrėdama į už lango polkas su ragučiais šokantį vėją, besikėsinantį nuplėšt sodo smilgoms plaukus ir
nuo jo neatsiliekančią šlapdribą, rezgančią kiekvienam judančiam pinkles "a mažum šleptelsi ant minkštosios" į šaltą balą....
Pagalvojau..kad kai tokių dienų šou baigsis, reiks papildomai stipriau mylėt nelyjančias, ramias, jaukiai pašalusias dienas.

 Lyg išgirdęs mano mintis, už lango ūžiantis vėjas akimirkai aprimsta ir ant lango stiklo nurieda lašelių ašaromis,
lyg pats nesuprasdamas, kodėl "atsitikęs" toks nedoras.
Ir Jūsų nedžiugina oras?
"Nesusipergyvenkit".
Ir tokiose dienose galima atrast kuo save pradžiugint.

Mua,
V.   

Kai savo ankstyvoje jaunystėje dirbau prabangių drabužių krautuvėje, man ten atrodė viskas gražu.
Nuo spalvų.
Tekstūrų.
Drabužių sukabinimo, kurį atlikdavo iš Italijos atvykę vadybininkai.
Kolekcijų išbaigtumo.
Griežtos tvarkos.
Mylėjau netgi jausmą, kad liečiuosi prie rūbų, kurių neįperku.
Mano tuometinė alga buvo mažesnė už dažną toje krautuvėje kabantį viršutinį drabužį.
Nors tai supratau.
Nesusipergyvendavau.
Džiaugiausi įgaunama patirtimi ir žiniomis.
Taip, ten buvo gražu ir prabangu.
Tik va tada, kai ateidavo sezoninių išpardavimų metas....
Grožis pasibaigdavo.
Nes reguliari "sale'ų" taisyklė būdavo sukabinti palaidines prie palaidinių, kelnes prie kelnių, megztinius prie megztinių...
Neatsižvelgiant į jų spalvas ir kolekcijas.
Kas iš to išeidavo?
"MARMALIŪZĖ".
Tais periodais stovėdavau savo darbo vietoje ir po truputį kraustydavausi iš proto nuo mane supančios spalvų "makaliūzės".
Ir visada su dideliu džiaugsmu laukdavau sezoninio išpardavimo galo, kai vėl kabyklose įsivyraudavo aristokratiška tvarka.
Tai buvo laikas, kuris mane augino dabartinei spalvų ramybei.
Tuomet, pirmo kurso studentė, tikrai nedrįsau svajoti, kad vieną dieną aš turėsiu SAVO PREKĖS ŽENKLĄ.
Bet dosniam likimui man nepašykštėjus sėkmės....
Ir supdama jį glėby.
Vertinu ir myliu kaip kaži ką.
Tik va išgyvendama sezoninius išpardavimus..aš lieku įsikabinusi spalvinei ramybei už parankės.
Kurios pažadėjau laikytis tuokart būdama ankstyvos jaunystės pardavėja.
Didžiulėje gražioje krautuvėje.  

V.

Esu Jums beprotiškai dėkinga, kai naujos kolekcijos lentynos per naktį ima ir "sukūsta".
Tada jaučiu, lyg man kažkas būtų užkabinęs medalį.
Už darbą, kurį nuoširdžiai dirbau pastarąjį pusmetį.
Bet tikrai ne tyliau dainuoja širdis, kai po trys-du-vienas SEZONINĮ IŠPARDAVIMĄ PRADEDAM...
mano akis pasiekia tirpstantys likusių drabužėlių skaičiai.
Kodėl?
Nes iškeliaujantys į naujus namus ir lengvų rytų derinius paskutinieji...suteikia galimybę mums ir vėl dundėti toliau.
Atlaisvindami kabyklas naujokams, atsisveikindami jie paglosto mums širdį, kad
KIEKVIENAS YRA REIKALINGAS.
Į Jūsų krepšelius tupia ir pavieniai rūbai.
Ir deriniai, iš rubrikos DERINAM NEDERINTUS.
Mes pastebime, kad Jūs renkatės ne tik kolekcijos fotosesijų komplektus.
Bet ir tokius, kuriuos mes spalviškai ar stilistiškai sukomplektavome vėliau.
Pakuodami Jūsų pasirinkimus jaučiame dėkingumą.
......
Nes "pliumpsinčios užsakymais" nakties Jūsų krepšeliai demonstruoja, kad Jūs mus girdite ne tik naujienomis.
Jūs sekate ir kasdienines mūsų lengvų rytų "pamokas".
O jaustis išgirstu- yra tiesiog NUOSTABU.

Ačiū!

V.  

Šįkart su linkėjimais aš skūpiai.
Bevedžiojant Mister Ego intensyviai pliaupiant lietui...susidėliojau mintis, kad Jums ir sau ateinantiems metams aš noriu palinkėti nedaug
 Tik.
GERO POŽIŪRIO.
į bet ką...
Jeigu nekeliausit į tolimas šalis- žinokit, kad nuotaiką keliantys dalykai slepiasi ir savo namų kieme arba iškart už tvoros.
Jeigu neįvykdysit išsikeltų "grand" tikslų- padėkokit sau ir už mažus žingsnelius jų link.
Jeigu ir vėl "atsitiks gyvenimas", įsikabinkit be galo paprastai, bet man visuomet padedančiai minčiai "IR TAI PRAEIS" už parankės.
NESUSIPERGYVENKIT dėl smulkmenų.
Juk kol būsite susisieloję dėl dalykų, kurių negalima pakeisti, pro šalį "nematufke" gali prasprūsti dalykai, kurie ketino pakelti Tau nuotaiką.
Ir kai aplanko mintis, kad "VAJE, KAIP JUODA", visada pakelkite galvą aukščiau...neabejotinai aplink bus patogiai įsitaisiusi ir BALTA.
Aš nelinkiu nei Jums nei sau TOBULO GYVENIMO.
Kuris įtariu būtų kiek nuobodokas.
Aš linkiu Jums ir sau ĮDOMIOS KASDIENYBĖS.
Kurios pasisekimuose ir nesklandumuose visada atrastumėme kažką džiuginančio.
Juk ir šiandien....pliaupiant lietui.
Galima pagalvot, kad "geresnio" scenarijaus įsibėgėjusios žiemos savaitgaliui turbūt net nesugalvosi...
Arba.
Gerai apsidairius...
Niekas nedraudžia pamatyti "sulytas" širdelės formos balutes ir medžių šakas, apkibusias krištoliniais karoliais.
Viskas priklauso tik nuo požiūrio.

V.  

Verčiu paskutinį šių metų darbo knygos puslapį.
Juokingas jis.
Dykas neatidėliotinais darbais.
Bet....
Aprašinėtas bala žino kokiais atsitiktinai pasižymėtais telefono numeriais.
Išvagotas "kodėl šitas parkeris nerašo?" bangelėmis.
Prižymėtas sausio datomis, kurias pasiėmus naują darbo knygą pirmiausia reiks sutupdyti į pirmą mėnesį.
Aplietas kakava.
Apipaišytas Patricijos širdelėmis.
Su pirmaisiais raitytų raidžių "Mama, aš tave myliu" "raižiniais".

Dar sykį sučiupusi visą šūsnį dienų saujon...perverčiu stabtelėdama ties svarbiausiais metų "atsitikimais".
Metų pradžia pašlakstyta ašaromis, atsisveikinant su senuoju šeimos draugu Bosu.
Ką ten pašlakstyta....
Nuoširdžiai nuplauta.
Tada sekė pirmoji metų fotosesija, per kurią komandai nepasiūliau susimušt šampe:)

Ir sukėliau įtarimų pati dar to nežinodama.
Tada buvo sesės Pa gimtadienis.
O netrukus, dar nespėjus išsileist spalvotiems balionams...sužinojom, kad
netrukus balionėliu tapsiu ir aš. 

Lygiai trys mėnesiai, kaip glaudžiu My glėbį ir esu vaikščiojanti "virtuvė", kuri šviežią maistą tiekia ne rečiau, kaip kas tris valandas.
Prieš tuos tris mėnesius, "sekė" 9 mėnesiai "išmesto į krantą banginio" stadijos.
Kai puoštis noro nebuvau praradusi, bet "atsitikęs gyvenimas" leido rinktis patogesnius rūbus ir avalynę.
Dar prieš tai - pilnu pajėgumu kadrylius trypė vienkiemio režimas, kuris buvo uždaręs mus į namus ir "perjungęs" į treningučių madas.
Todėl "ant greitųjų" atskaičiavus atgal....
Progos puoštis...mano netolimos ateities prisiminimai nepasiekė.
Užvakar, pasinaudojusi ta proga, kad kartu su V&V komanda sėsime prie bendro prieškalėdinio stalo restoraniuke...
Įsliuogiau į pieštukinę suknelę.
Pasilypėjau ant "kulniukų".
Stipriau pasikedenau "plunksnas"...
Pečiai atsilošė atgal.
Nosis nejučia kilstelėjo į viršų.
Ir nusišypsojusi sau veidrodyje pagalvojau...
Kartais rūbai nėra tik apranga.
Kartais jie yra beprotiškai geras.
Stipriai pasiilgtas jausmas.
Kad esi
m a ž a i s
ž i n g s n e l i a i s
p e r g y v e n i m ą
t i p e n a n t i
m o t e r i s 

Mua,
V.   

Šiąnakt palaikydama kompaniją naktipiečius valgančiam My, viena mintimi laksčiau po auštančios naujos dienos "pievas".
Gal teisingiau ne dienos, o būsimo vakaro,
Jis - laukia ypatingas.
Ne, fejerverkų nebus.
Šokių iki ryto irgi.
Tačiau man jis bus iškilmingas...nes... einu į savo įmonės vakarienę.

Kas čia tokio?
"Kavagėriai", pasaldinti gardesniu kąsneliu pas mus dažni.
Tačiau jie būna su butikėlio merginoms, ARBA su ofisiuko damomis ir siuvyklėlės fėjomis.
Susiburti į vieną ratą, mums sukliudo skirtingi darbo grafikėliai ir lokacijos.

O šįvakar bursimės pasveikinti vieni kitų su artėjančiomis Kalėdukėmis. VISI.
Nakčia beganydama savo mintis, nuklydau iki miegus išvaikiusio fakto, kad didžioji dalis mūsų įmonės darbuotojų koja kojon kartu eina nuo pirmųjų dar visai nedrąsių V&V žingsnių.
Tai man yra didelis džiaugsmas ir vertybė.
O džiaugsmus, kaip žinia, reikia švęsti:)

Kurdami Kalėdinę kolekciją tyliai aprašymuose šnabždėjome, kad jeigu šiais metais bus leistini mažesni ar didesni susibūrimai švęsti, mes paruošiame Jums vieną suknelės idėją, su kuria prašauti beveik neįmanoma.

Apie kurią aš čia?
Žinoma, apie "ĮSTABIĄ" suknelę.
"Mažos juodos suknelės" kategorijos "dalyvė" tinka bene bet kokio formato "iškilmei".
Sudėliojusi mintis ir pasidžiaugimus į stalčiukus, kartu su My grimzdama į antrąją nakties miego "partiją", jau žinojau, kas lydės ir mane į man ypatingą vakarą.
Be fejerverkų ir fanfarų.
Be šokių iki ryto.
Bet su išskirtiniu jausmu širdį.
Kad visa V&V šeima susibūrusi kartu.

mua,
V.