Vidurvasario milkshake'as '20

KODĖL VISKAS BUS TAIP?
Gražioje nūdienoje spalvų netrūksta. Plačiaekraniai televizoriai, geriau nei fotoaparatai „spalvas gaudantys“ išmanieji telefonai, vasaromis kiemuose stūksantys dangaus spalvą bandantys atkartoti baseinai ir juose plaukiojantys gardžiaspalviai flamingai.
Saujos žemuogių.
Nemenki „bliūdžiokai“ babos daržo braškių.
Per rankas bėgantys sultingiausi arbūzai.
Gardžiai kvepiančių kiemo pakraštyje melisų ir mėtų „šluotos“.
O dar pridėjus „bedebesėlinį“ vasaros dangų...
Tik spėk dairytis.
Užvertus saulės nublukintų, papurusių plaukų galvas aukštyn. Kairėn ir dešinėn.
Nejučia prisimenu savo vaikystę.
Džiaugsmo joje netrūko.
Bet spalvų atsiradimai- nebuvo tokie jau visai savaime suprantami.
Kaip į pasaulio stebuklą žiūrėjau išsprogdinusi akis, kai man buvo parodytas spalvotas nuotraukas „gaminantis“ fotoaparatas.
Beprotiškai aiškiai pamenu, kai mūsų namuose „apsigyveno“ spalvotas televizorius.
Per kurį rodė „Candy candy“.
Parduotuvių lentynose kur buvusios, kur nebuvusios atsirado barbės, ryškiomis suknelėmis ir spindinčiais bateliais.
O ant turgelio pardavėjų prekystalių, užtiestų dekučiais išsirikiavo iš dabartinės perspektyvos vertinant riboto skonio „kramtoškės“ su salotiniais popieriukais ir lipdukais, kuriais galėdavai mainytis su draugėmis.
Įsibėgėjusi vaikystė pradėjo dažytis spalvomis.
Bet stipriausiai atmintin įstrigo ne barbės, ne gumos, nuotraukos ar filmukai, o......
PINGVINO LEDAI.
Įsisiūbavusioje vaikystėje šalia rudo arba geltono glaisto ledų ant pagaliuko…atsirado JIE.
Mažame, baltame, vieno aukšto nameliuke, Panevėžio Senvagės prieigose…..įsikūrė Pingvino ledainė.
Kokios gražios man buvo tos metalinės, lenktų kojų kėdutės.
Kokie įspūdingi buvo apvalūs, nedidukai balti staliukai.
Koks ten gyveno pieno, vaflių ir vaisių kvapas, kurį rodos pajusdavau tik ką įstrikinėjusi į Kranto gatvelę.
Viskas ten buvo gražu, bet …..
Gražiausi buvo du stiklu uždengti šaldytuvai, žaižaruojantys mano vaikiška galva nesuvokiama spalvų gausa.
Ledų spalvų gausa.
-Bananinių? Vyšninių? Avietinių? Kivių? Persikinių?,- šypsodavosi maloni pardavėja su kepuraite ant kurios buvo išsiuvinėtas pingvinas, laikantis spalvotus ledus.
O man, su saujoje suspaustu leidimu išsirinkti du “kaušelius”, sukdavosi galva ir neretai tetulytei su kepuraite jau pakėlus ranką kabinti atitinkamos spalvos ledų, aš savo sprendimą pakeisdavau.
Nešdavau tą metalinį indelį su spalvotais ledų kamuoliukais link staliuko grakščiomis kojelėmis ir maskatuodama dar trumpokomis kojomis, valgydavau „čėdydama“, kad tik vaivorykštė mano panosėje pabūtų ilgiau.
Į ledainę vykdavome tikrai nekasdien.
Tik šventėm.
Gal todėl man tos vaisinės ledų spalvos įstrigusios atmintim, kaip kaži kas.
Užaugau.
Spalvotas kolekcijas kuriu ne kasdien.
Tik kartą per metus.
Todėl artėjant vidurvasariui- švystelėti skanią vaivorykštę per visą gana ramių spalvų kasdienybę- man yra savotiška šventė.
Ir beprotiškai gardus vasaros gurkšnis vasarytės deriniuose.
Butikėlis labai retai būna toks "gardus",
belieka pasidžiaugt "atsitikusiomis" spalvomis.