Vasara'21 "...nes tu esi mano Vasara"

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Vasaros fotosesijos mano akiai būna pačios gražausios.

Kodėl? Nes jose būna beprotiškai daug tikro jausmo. Fotografuojant gegužę, aš savo kailiu jau beveik jaučiu, priešais nosį trypčiojančią nuosavą basakoję vasarytę su daug smėlio, paežerės lieptukų, jaukių piknikėlių ir terasytės vakarų.

Myliu tą vasarinį jausmą, tą lengvumą, nerūpestingumą.

Tas rusvas basas kojas, priderintas prie besiplaikstančių suknelės „padalkyčių“, tas šiaudines skrybėles, uždėtas ant saulėje džiūstančių plaukų.

Tą saulės nubučiuotą odą, kuri nejučia įgauna kažkokį stebuklingą spindesį. Tik vis nežinau daugiau nuo įdegio ar nuo laimės.

Bet. O. Tačiau.

Turėdama pačios gražiausios titulą, vasaros fotosesija groja ant pačio įtempčiausio nervo stygos.

Ji yra vienintelė, dėl kurios aš nesileidžiu į diskusijas, kur ji vyks: viduje ar lauke. Ir ji visuomet būna praktiškai vienintelė, kai visi sužiūra į mane baksnodami į kalendorių, jog laukti nebėra kada ir ant lėkštutės padeda pasiūlymą: fotografuoti viduje. Tada aš nervingai purtau galvą, barškinu nagučiais į palangę garsiau, nei kitapus lango į tą pačią palangę barbenantys šalto pavasario lietaus lašai.

Kiekvieną rytą pradedu nuo orų prognozės apžiūros su klausimu: “a maž jau pasikeitė į gerąją pusę?“ Ir nežinau, ar norai daro stebuklus, ar baimė, kad vis dėlto reikės į vasarą įsijausti kažkur fotostudijoje....

Bet jau eilę metų orai išklauso mano ilgametražių maldų.

Ar nebūna pokštų? Būna. Kartais vietoje planuotų +20, atsitinka +9.

Kartais iš bala žino kur, sukyla man dar neregėti vėjai.

Kartais vietoje kūnui malonios šilumos, atsitinka karščio smūgiu grasinantys „iškepimai“.

Tokia yra vasara.

Bet kad ir kaip bebūtų- ji visada būna pilna tikro jausmo. Ar prie nežmoniško vėjo, ar prie netikusio oro ar prie beveik įvykusių šiluminių smūgių.

Ją pajusti galima tik sąjungoje su gamta, užantyje laikant jausmą, kad fotografuojam vasarą tokią, kokios mes esame pasiilgę labiausiai.

Štai kodėl artėjant fotosesijai imame „durnėti“.

Šįkart į mintį „įgriuvo“, kad šiai fotosesijai yra reikalinga romantiška paplūdimio „sofa“. Aišku, kad ne pirktinė. Aišku, kad rankų darbo. Aišku, kad pagaminta iš natūralaus medžio, daug meilės ir rūpesčio. Ir neabejotinai tokia, kokia tupi ir nežada pakrutėt iš mano lakios vaizduotės. Darbščios mylimos rankos kalė, šlifavo, suko ir veržė.

Kitos siuvo pagalvytes, dekučius, paklotukus ir užuolaidas.

Šiandien, dieną prieš fotosesiją, jau vyksta didžiojo vasaros baldo pakrovimo darbai, su antakių pakilojimu, kaip tokį „monstriuką“ reikės panešt. Žiūrėdama į tuos vyriškus antakių pakilnojimus, esu šventai įsitikinusi, kad viskas įvyks sklandžiai.

Ir ryt anksti ryte didelis, pilnai pakrautas ekipažas, pajudės kryptimi- į vasarą.

Jau gerą savaitę vyksta daiktų mobilizavimo darbai, derinamos detalės, dar sykį apžiūrima vieta, surepetuojami deriniai. Kad rytojus būtų ne tik fotosesijos aikštelė, kad rytojaus smėlyje basomis kojomis šurmuliuotų tikras, visai nesuvaidintas atidundančios vasaros jausmas.

Mua, V.