VAKARUI

12.05
VAKARUI

Apie skaičiavimą iki 10.
Ir nelicencijuotus mokytojus.

Nerašysiu apie pirmos klasės matematikos kursą.
Vienu atveju man tai išgyventa.
Antru- dar "nedagyventa".
Ši priešvakarinė minčių porcija bus apie mano mokslus.
Kai pabaigus mokyklą ir universiteto mokslus aš nusprendžiau mokytis toliau.
GYVENIMO.

Anksčiau buvau karštakošė.
Vaikystėje pliekstavausi kaip ką tik į sieros sienelę brūkštelėdamas degtukas ir išpūtus akis išdėstydavau viską taip, "kaip turi būti".
Daug metų gyvenusi kaip ugnis sutikau vyrą.
Visišką vandenį.
Išvesti iš kantrybės jį sunku.
Rėkiančio aš jo negirdėjau iki šiol.
Dramizmo- jame nėra.
Tragedijos sukelti lygioje vietoje jam neišeina pagal prigimtį.
O išgyventi "dabar jau viskas" situacijos- jis tiesiog nemoka.
Kad nesisekė, kad piktas..išmokau pamatyti tik iš krutančių smilkinių.
Ir tik gerai įsižiūrėjus.

Metams bėgant mano kaitrios ugnies charakteris buvo palaistytas šalia kunkuliuojančiu vandeniu.
Gal taip sutapo, kad tuo pačiu metu atsirado ir pirmus nedrąsius žingsnius žengiantis verslas.
Tada "mamystė".
Tada butikas.
Tada "antra mamystė".
Tada verslo plėtra.
Gamyba.
Darbuotojai.
Santykiai su partneriais.

O aš vis iš prigimties plieksdavausi, kai viskas įvykdavo ne taip, kaip sutarta.
O namuose nurimdavau.
Liepsnodavau, liedama ašaras, kad teisybės nėra.
Ir vėl jas šluostydavausi nuraminta, kad jos iš tikrųjų nėra.
Bet dėl to plyšauti ir išgyventi nemigo naktimis irgi nebūtina.
Dar sužinojau, kad pasaulio išlygint nereikia.
Ir žmones vertinti pagal vieną "kurpalių"- ne mano pareiga.

Pamenu, kai vieno kunkuliavimo atveju, kai švilpiau, kaip ką tik užviręs vaikystės "čainykas", manęs vyras paklausė:
- Ar tikrai nori koja užspirti duris, kurias rytoj reikės atidaryti savo ranka?

Įkvėpiau.
Iškvėpiau.
Suskaičiavau iki 10.

Skaičiuoti iki 10 mane išmokė pradinių klasių mokytoja.
dar kartą- vyro Mama.
Kaskart matydama, kaip ramiai ji reaguoja į kiekvieną „nemeilės“ situaciją- žavėdavausi.
Ramiai. Santūriai. Tyliai. Išlaikytai.
Tik vėliau išdrįsau paklausti.
Tada ji man papasakojo apie skaičiavimą iki 10.

Šiandiena.
Stoviu „bulkučių“ kepykloje.
Prieš mane žmonių nedaug.
Todėl kol jie apsipirkinėja- aš ramiai akis ganau gardžiose vitrinose.
Staiga supranti, kad per ilgai ganau ir įsigilinu į pardavėjos ir pirkėjos pokalbį.
Pirmas gretas eilėje užėmusi moteriškė išpūtusi akis aiškina jauno amžiaus pardavėjai, kad bandelė, kuri padėta prie kategorijos "šios dienos" yra ne šios dienos.
Nes jos įsitikinimu ji per kieta būti šiandieninei.
Pardavėja jauna.
Nuraudusi.
Nudelbusi akis stovi.
Ir tyli.
Turbūt skaičiuoja iki 10.

Kelios dienos atgal-
Gėlių "kioskas".
Kai visada išsirinkusi gėles lūkuriuoju eilėje, kol atsilaisvins pardavėja.
Lūkuriavimas užtrunka, nes...
Viena pirkėja- spaudinėja rožėms žiedus ir nepatikus kažkurio "kietumui ar standumui", liepia pardavėjai vėl nert į milžinišką šaldytuvą...atnešt standesnių!!!
Balsas įsakmus. Tonas pakeltas.
Pardavėja tyli.
Ir susikaupusi be žodžių neria „šaldytuvan“ ieškoti naujų žiedų.
Ir turbūt skaičiuoti iki 10.

Jau kuris laikas pastebiu prie mūsų ofiso aplinką švarinantį senyvo amžiaus žmogelį.
Kruopštus iki mėnulio ir atgal.
Kažkurią dieną akis užkliūna, kai jis labai stropiai renka aplink konteinerius „nelabai“ į juos pataikiusiųjų šiukšles.
Staiga kur buvęs, kur nebuvęs prie jo prisistato jaunuolis.
Iš „povyzos“ suprask- senuko viršinykas.
Ir „užbaubia“ iš visų savo jaunų plaučių tūrio, kad nešdintųsi prie savo darbo...nedaręs to, kas nepriklauso jo „zonai“.
Senukas pasimetęs.
Sutrikęs.
Skubiu, kiek jo amžius leidžia žingsniu skuba link savo šluotos į paskirtą zoną.
Ir tyli.
Bet mintyse manau skaičiuoja iki 10.

Dabar skaitau knygą, kurioje galbūt kiek neestetiškai, bet labai taikliai parašyta:
„Kaip lengva „išsivemti“ ant kitų.
Bandelių pardavėjų.
Gėlių kioskelio darbuotojos.
Kiemų šlavėjo.
Vaikų. Vyro. Tėvų. Kaimynų. Draugių. Bendradarbių.
Išlieji viską, ką parsinešei iš darbo/ iš situacijų, kai tave patį pažemino, nuvylė/ reikalavo daugiau nei gali.
Lieji viską.
Ir ant visų.

Ar mums taip nebūna?
Dėkoju dosniam likimui už savo vyrą. Kuris mane išmokė nebūti ugnimi.
Nesiplieksti. Nešaudyti fejerverkais. Neparnešti namo blogos nuotaikos. Slogios emocijos.
Aš išmokau nebeskambinti Mamai ir Tėčiui ir Sesei tada, kai kažkas sugadino man nuotaiką.
Išmokau ir vis dar mokausi labai ramiai reaguoti į bet kokią į mane nukreiptą emociją.
Skaičiuoju iki 10.
Kartais iki 20.

Dėkoju dosniam likimui, kad man pavyko aplink save suburti tokių šaunių klienčių ratą.
Kurios kaskart įėjusios į butiką žinot ką padaro?
O gi labai plačiai nusišypso.
Tragedijos lygioje vietoje sukelti jos nemoka ir nenori.
Dramos scenarijų neinscenizuoja.
Savo viršenybės. Galios. Valdžios... pademonstruoti nemato prasmės.
Gal Jos labai mylimos?

Ar būna kitokių?
Retai.
Bet visais atvejais, kai sutinku žmogų, su užtaisytu šautuvu užantyje...pagalvoju: kaip gera išmokt nebūti ugnimi ir kaip gera mokėt skaičiuoti iki 10.
Neįtikėtina, kad pirmos klasės matematikos kursą gyvenime prisiminti ir pritaikyti būna taip sunku.

Padėkokit savo gyvenimo nelicencijuotiems mokytojams ir neakademiškoms jų pamokoms.
Kurios kaip dabar suprantu- gyvenime yra pačios svarbiausios.

p. s. Čia esu. Ir mano kolega.
Nelicencijuotas mokytojas.
Darbe ir gyvenime.