TOKIAM VAKARUI

11.01
TOKIAM VAKARUI

Kasmet tuo pačiu metu.
Mes išsiruošiam "į svečius".
Išsirenku gražiausių baltų gėlių ir susispaudžiu jas į pirštinėtą ranką.
Vyras neša "lauktuves".
Vaikai su storiausiom kepurėm ir pirštinėm gūrina kartu.
-Pas Bobutę su Dieduku,- tarška jie.

"Svečiuose" nėra stalo.
Ir kėdžių.
Niekas nepasiūlo nusirengti palto.
Ir batų nusimauti nereikia.
Bet kasmet išsirikiavus visiems vorele tarp galybės spingsinčių žvakelių...trumpam užsimerkiu.

...ir matau, kaip Ji iš orkaitės traukia savo apskrudusią „babką“, taip vadindavo savo firminį pyragą, kuriuo vaišindavo kiekvieną sekmadienį. Kartais „babka“ "susmegdavo", tuomet Babutė būdavo susirūpinusi ir susisielojusi, kad: „nu ir nepasisek tu man šitaip“. Bet mes, vaikai, skirtumo nejusdavom ir ją sulapnodavom nepajusdami jokių nuokrypių nuo reguliaraus „skanumo“ normų.

Visada mintyse šypteliu prisiminusi Močiutės firminį vakarienės patiekalą- „KAPLŪNĄ“, kurio iškilmingai visada pasiūlydavo ir mums. Žinot, kas yra „kaplūnas“?
Ne?
Vanduo, į kurį reikia suplėšyt juodos duonos riekę ir įbarstyt šaukštą cukraus.
O tada?
Valgyt!
Raukotės? Jūs neįsivaizduojat, kaip skanu vaikystėje būdavo.

Atsimenu Jos miegamąjį „ant aukšto“, kur užlipus mediniais laiptais, papuldavai į pasakų rojų. Šmurkštelėjus po „kaldra“, į lovą, ten sušildavo kojos ir „įsijungdavo“ sekamos pasakos apie Elenytę.

Kaip šiandien atsimenu, kai man atsinešus naują lėlę Močiutė traukdavo iš po stalo didelę pintinę medžiagų atraižų ir leisdavo išsirinkti audinį lėlės suknelei. Tada ji kabindavosi ant nosies suraižytų stiklų akinius ir kantriai verdavo siūlą į adatą. Ir po keleto senos, tepaluotos siuvamosios rato pasukimų- ji man ištiesdavo „primieravimui“ naują rūbą.

Prisimenu jos baltą, ilgą kasą. Kurią ji kasryt sukdavo ir metalinėm „špilkutėm“ suraitydavo į kuodelį. Paskui galvą gaubdavo skarele.

Užsimerkiu ir matau Bobutės skarelių stalčių, kurį Ji leisdavo man peržiūrėti ir nors „naujokių“ tame stalčiuke neatsirasdavo dažnai, aš visada jas kilnodavau su nuostaba ir dideliu atsargumu. Nes žinojau- kad tai yra brangiausias Jos papuošalas.

Atsimerkiu.
"Įkvepiu" akimis spingsinčių žvakelių jausmo ir vėl užsimerkiu.

Matau Dieduką.
Kažkodėl labiausiai Jis prisiminimuose likęs „apsitaisęs“ vyšnių spalvos megztu golfu, palinkęs prie ką tik atsinešto laikraščio skaitymo.

Jis niekuomet nepraleisdavo progos garsiai perskaityti gale laikraščio rasto anekdoto. Arba perpasakot jo savaip.

Prisimenu, kaip užsikabarojus jam ant kelių Jis imdavo mus, anūkus, „kicuoti“ dainuodamas: „Vienas aukštyn, kits žemyn, Viktariukas raudonyn". Ir mes imdavom kikenti iki žieminio obuolio spalvos žandų.

Atsimenu jo dirbtuves.
Ir susigalvotą „biznį“. Savaitės dienomis jis gamindavo „muštaukes“ (sviesto mušimui reikalingą medinį daiktą), o savaitgalį- susidėjęs jas į Močiutės pasiūtas terbas nešdavo į turgų parduoti.

Dažniausiai neparduodavo.
Bet grįždavo visada gerai nusiteikęs.
-Juk su tiek žmogelių pašnekėjau,- džiaugdavosi nematerialiu "uždarbiu" Jis.

Prisimenu, kaip jis mėgdavo saldainius.

Ir dažniausiai jo burnoje „snausdavo“ raugeriškio „bambonkė“.

Pamenu, kaip Močiutė jį subardavo, kad nesveika „tiek daug saldumo“, o paskui pridurdavo: „a mums, gal jau niekas „nebepavodys“ (nebepakenks).

Prisimenu, kaip jie vienas kitą mylėjo.

Ir visada su geriausiu nusiteikimu ginčydavosi: „katras mirsim pirma?“.
-Rinkis,- sakydavo Senelis, - Tau rytas ar vakaras?,- baksnodavo į šoną Jis Močiutei
-Rytas,- atsakydavo ji.
-Tada man "atlieka" vakaras,- sukrizendavo Senelis. Ir nutaisęs rimtą veidą pridurdavo:

- Tai ką aš veiksiu be tavęs visą dieną? Nebus su kuo pasipykt....

Kiekvienais metais.
Tą patį vakarą.
Apsilankiusi "svečiuose".
Pas Senelius.
Grįžtu sušalusi fiziškai ir sušilusi dvasiškai.
Prisiminusi, kaip jie mylėjo gyvenimą, vienas kitą ir mus.
Nueidama žvakių liepsnomis nušviestu takeliu aiškinu vaikams, kad:
"Babutė su Dieduku išėjo. Į dangų.".

O sau mintyse pridedu:
Ne su visam.
Jie kasmet sugrįžta.
Prisiminimais.

Pabūkit šiandien jaukiai su niekur neišėjusiais.
ir
su sugrįžusiais prisiminimais.

Juk toks liepsnelėmis nušviestas vakaras ore pakibęs,