Tėtis

06.04

Mano Tėtis nemėgsta fotografuotis.

Sako Jo veidas per daug raukšlėtas.

Jo rankos pernelyg "išraižytos" randais ir nelaimingų atsitikimų staliaus dirbtuvėse žymėmis.

Dar Jis sakosi vis netinkamai apsirengęs ir moja ranka, neva:

"Ką aš čia šalia tavęs pasipuošusios toks "nepaspuošęs" nuotrauką gadinsiu".

Todėl nuotraukų su Tėčiu archyvas- skurdus.

Užtai kasdieninių gyvenimo akimirkų- nors vežimu vežk.

Čia žiūrėk Jo sudiržusios rankos Mykolą iškėlusios į dangų skraidina.

Ana ten, Jis su Dominyku permestom per petį meškerėm traukia link paupio.

O apsisukus Jis jau striksi ant grindinio Patricijos kreidelėmis išpieštais kvadratėliais, lydimas šūksniais:

-Seneli, greičiau! Tu gali!

Tėčio kieme stebuklingai "iššvarėja" iš Vilniaus krypties atvykęs mano automobilis.

Išsipurto kilimėliai.

Išblizgėja stiklai.

Jis "čia ir dabar" pasiruošęs padėt gaminant daiktą, apie kurį lyg tarp kitko užsiminiau, kad "labai norėčiau".

Jo iš krautuvės parnešamoje terboje, visuomet gyvena mėgstamiausi mūsų produktai.

Jam niekada niekas nesunku.

Iš Jo lūpų aš nesu girdėjusi "Nemoku. Neišeina. Neįmanoma".

Jis nedaugiažodžiauja.

Bet iš jo akių ir kasdieninio krutėjimo gali perskaityti milijonus žodžių, kurie visi iki vieno bylotų:

"Galiu viską...nes aš tave labai myliu".

Už kuklius mūsų gyvenimo superherojus-

TĖČIUS

V.