Teatrališka Ruduo-Žiema 22/23 - I dublis

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Ruduo.
Savaitgalis.
Lynoja.
Pučia žvarbesnis, nei ką tik pralingavusioje Vasaroje, vakaro vėjas.
Padabinta baltomis pėdkelnėmis ir išeiginiais bateliais, į kasytes dailiai supintais plaukais skubu, kad neatsilikčiau nuo šeimos narių.
Pavėluoti nevalia.
Dar reikia prieš suskambant "gongui"....

Pasikabinti paltą.
Pasidairyti po teatro foje eksponuojamą parodą.
Įsigyti spektaklio programėlę.
Ir prieš užgęstant salės šviesoms- patogiai įsitaisyti savo saujoje gniaužiamame popieriniame biliete nurodytoje vietoje.

Tuomet, dar vaikas.
Mažai atsimenu apie ką buvo spektakliai, į kuriuos keliaudavome su šeima.
Bet beproto gerai atsimenu jų ....kvapą.
Man, tuomet dar vaikui, jie kvepėjo gardžiausiais kada nors uostytais kvepalais.

Kuriuos rodos atpažinčiau ir šiandien.
Tik dabar, jau užaugusi suprantu, kad tai buvo aktorių kvepalai, susimaišę su dekoracijų kvapais, spektaklių personažų cigarečių dūmais...dulkėmis.
Atsimenu eiles rūbinėje.
Ir daug pasipuošusių žmonių, kantriai lūkuriuojančių, kol paltų fėja išties link jų ranką su numeriuku.
Atsimenu bufetą.
Ir karštą šokoladą pilstančią bufetininkę.
Tokį skanų pardavinėdavo tik teatre.
Per pertraukas.
Gerdavau godžiai, kad tik nepavėluočiau kartu su mama grįžt atgal į salę, kol ji "nesutemo".

Atsimenu, kaip girgždėdavo senas teatro parketas.
Atsimenu aktorių "išnykimus" iš scenos...į juodas šonines užuolaidas.
Kad jūs žinotumėt, kaip man, kaip vaikui knietėdavo sužinot, kur jie pranyksta!
Kaip norėdavau bent nosies galiuką įkišti į užkulisius.
Grimerinę.
Patalpą, kurioje kabo aktorių rūbai.
Pirštų galiukais pačiupinėti tikrą nugludintą scenarijų!

Vaikystė pradundėjo.
Prisiminimai liko.
Supau gražų rudeninių vakarų prisiminimą
savo jau suaugusioje galvoje.
Ir.
Žinojau.
Kad vieną dieną aš grįšiu į teatrą.
Su leidimu:
-palandžioti tarp juodų užuolaidų, į kurias prapuldavo aktoriai.
-pasidairyti po užkulisius.
-pačiupinėti tikrą scenarijų.
-pabuvoti grimerinėje, prisiliesti prie kostiumų.
-pasėdėti teatroje salėje VIENAI.

Ir prisiliesti prie vaikystės teatro, kuris likęs išskirtinio rudeninio jaukumo simboliu.
Po dviejų dienų teatre,galiu drąsiai pasakyti-
Kad ne veltui.
Teatras turi pasakiškumo.
Kurio neišaugau.

Mua, V.