Summer Office'21

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Įsivaizduokim, kad pastarieji mūsų gyvenimo metai- tai spektaklis. Mes- aktoriai. Mūsų darbai, namai, mokyklos, darželiai ir visa kasdienybė- scena. Na, o režisierius…. kaip grybas iš po lietaus išdygęs nelabasis virusiokas. Išklausę būsimų metų scenarijaus, mes, kasdienybės aktoriai, susižvalgom.

Nusikvatojam.

Pagūžčiojam pečiais ir garsiai konstatavę: ”Nesąmonė!”, pareiškiam, kad tokioje TRAGIKOMEDIJOJE nedalyvausim.

Scenarijuje juodu ant balto parašyta: Darbai persikels į namus. Mokyklos- į nuotolinį žydrųjų ekranų ugdymą. Dienos pietūs- į virtuvę. Kelionės- į nuosavo rajono miškus. Miestai, gatvės ir keliai ištuštės. Parduotuvės paspaus „pauzes“. Visi šypsenas „pakavos“ po kaukėmis ir rankas išmirkys definfekciniame, ne baisiai kvepiančiame, skystyje.

Sakėm, kad nevaidinsim.

O va, žiūrėk, apskriti metai praėjo, o mes nuomonę pakeitę, klusniai vykdom visus „režisieriaus“ nurodymus ir įsijautę į naujus savo vaidmenius, „duodam garo“. Išmokom gyvent pagal naują scenarijų. Supratome, kad ne visos komedijos yra besąlygiškai juokingos ir ne visos tragedijos verčiančios pulti į juodą, kaip naktis, depresiją.

Savo darbo stalus namuose papuošėm gyvom gėlėm, nusprendėm, kad ir namuose, kai niekas nemato, galima prieš save bent minimaliai pasipuošti, virtuvėse pažadinome savo žiemos miegu užmigusius gabumus, supratome, kad kiekvienoje iš mūsų gyvena ne toks jau prastas virtuvės šefas, geriau įsiklausėme į savo vaikus, daugiau bendravome šeimos rate, pradėjo džiuginti paprasti pasivaikščiojimai gamtoje, net neabejoju, kad daug kas įsigijo kates ir šunis ir galop.... stipriai sukritikavę pirminį metų scenarijų, mes jį išpildėme sakyčiau viršydami „režisieriaus“ lūkesčius.

Spektaklis panašu tęsis, tačiau į jį atvyksta pats nuostabiausias aktorius- ŠILTASIS SEZONAS, kuris mūsų pasikeitusį gyvenimėlį, vienareikšmiškai „timptels“ į džiaugsmo ir geresnių emocijų pusę.

Įsikursime terasytėse, galbūt net darbo stalus su žydraisiais ekranais, perkraustysime į gryną orą, leisime savo akis pailsinti paganydamos jas po gryno oro horizontus, o nebe pro po žiemos miego ir pavasarinių liūčių nuplautą langą. Valgysime lauke, daug vaikščiosime basomis, veidus atsuksime bent keliems saulės bučiniams, po truputį lengvą rusvą atspalvį įgaus mūsų oda, prisigaminsime vitamino D.

Priešais mus atsiras „bliūdžiokai“ babos daržo braškių, šilauogių, per minutės pertraukėles, išeisim į miškus ir pievas, susiversim žemuogių karolius, rieškutėm pasisemsim lauko gėlių žydėjimo, galbūt puokštelę prisiskinsim sau.

Ir vėl grįšim į namus, kurie jau apskritus metus yra tapę mūsų darbovietėmis, vaikų mokyklomis, restoranėliais.

Tik šioje „atsitikusio gyvenimo“ dalyje, mūsų HOME ofisai pražys, pakvips, padvelks šiltu vėjo gūsiu ir taps SUMMER ofisais.

O tai jau skamba, kaip visai neblogas mums nepatikusio scenarijaus posūkis.

Mua,